Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Neišvengiamai artėja diena, kai teks persukti laikrodžius. Bent jau man teks pasikrapštyti su mechaniniu šveicarišku, kitiems, išmanesniems, viską sutvarkys kosmosas, tiksliau, jame ratus sukantys plika akimi neatpažįstami skraidantys objektai. Ne pirmas kartas, su rutina vis leng­viau susitaikau, bet džiaugsmo nedaug. Net draudikai skelbia, kad kelias dienas po laiko persukimo padidėja avaringumas, o ekonomistai tvirtina: kuo ilgesni vakarai – tuo daugiau išlaidaujama. Tiek to, po persukimo kelias dienas vairo naktimis nesukinėsiu, o išlaidausiu tik vitaminui D, na, dar valanda ilgiau pleškinsiu stalinę lempą. Bet šviesos vis tiek gaila. Per daug laiko lieka tamsos demonams. Ypač artėjant Vėlinėms ir jų išvirkštinei, arba, kaip dabar madinga sakyti, invazinei versijai – Šiurpnakčiui.

Prieš porą savaičių, keliaudami po pietų Lenkiją, valandai panirome į Šikšnosparnių olą. Vieną akimirką gidas užgesino šviesą, kad pajustume pirmapradę tamsą, prieš tai liepęs išsitraukti rankas iš kišenių. Tada papasakojo apie vieną žymų žmogų (autoriui vardas nėra žinomas), kuris tokią akimirką neva pareiškęs: „Uždekite šviesą, negaliu į tai žiūrėti!“ Rankų iš kišenių neištraukiau, tad pajutau, kaip žemė slysta iš po kojų. Neišslydo, nes netrukus prožektoriai vėl apšvietė raukšlėtas olas ir šikšnosparnių išmatų likučius palubėse. Išties sunku žiūrėti į tamsą. Tamsa yra sveika, pagalvojau, kai vartoji mažomis dozėmis, kaip vitaminą D. Ar poeziją. Šiek tiek tamsos sveika ir poezijoje.

O tada prisiminiau skaitymus, prieš keliolika metų vykusius vokiškoje Nidoje – Arenshope. Tąsyk sutariau su salės darbuotoja, kad užgesintų šviesą prieš man pradedant skaityti. Ištaręs „Mehr Licht!“ skaičiau savo eilėraščius pasišviesdamas atsineštu žibintuvėliu. Ar tamsoje labiau švytėjo mano žodžiai? Ar tik labiau išryškėjo veido raukšlės ir šikšnosparnio drovumas? Gerai pagalvojus, visada privengiau rampos šviesų. Tikriausiai aname gyvenime buvau šikšnosparnis. Arba būsiu. Labai tikiuosi, kad ne kovidinis. Nors koks skirtumas, kai gyveni laikydamasis atokiau nuo žmonių.

Neišvengiamai artėja tamsūs vakarai, taigi mažiau blaškys suįžūlėjusios stirnos, sklandytojai suopiai, stulpininkai krankliai, daugiau laiko liks laikraščiams ir televizoriui – kalbant archajine kalba. Tačiau pastaruosius vartojant vis nesaikingiau stiprėja jausmas, kad artėja ir tamsieji amžiai. Kadaise taip būdavo apibūdinami viduramžiai, kuriuos šitaip ir įsivaizduodavau – kur ne kur signalinis lauželis, vienuolis skaito ar perrašinėja knygą prie žvakės, o šiaip tamsu, nors į akį durk. Bet, regis, naujųjų laikų šviesuomenė turėjo galvoje kitokią tamsą. Tą, kuri vėl įgauna kūną postpostpostmoderniose smegenyse, ypač siautėjant pandemijai. Kaip čia neprisiminsi Jose Saramago, kuris prieš kelias dešimtis metų parašytame romane „Aklumas“ hiperboliškai tarsi piešė ateities paveikslą. Argi ne apie šeimos maršus, kepenius ir vasiliauskaites šis pasažas, vaizduojantis mitinguojančius akluosius? „Šie skelbė pasaulio pabaigą, išsigelbėjimą per atgailą, septintosios dienos regėjimus, angelo atėjimą, kosminius susidūrimus, saulės mirtį, genties dvasią, mandragoros syvus, tigro tepalą, ženklo dorą, vėjo discipliną, mėnulio aromatą, tamsos atkovojimą, burtų galią, kirtį kulne, rožės nukryžiavimą, limfos tyrumą, juodos katės kraują, šešėlio miegą, jūrų potvynius, antropofagijos logiką, beskausmę kastraciją, dieviškas tatuiruotes, savanorišką aklumą, išgaubtas mintis ir įgaubtas, horizontalias ir vertikalias, su nuolydžiu ir koncentruotas, išskaidytas ar pradingusias, balso stygų nukirtimą, pasaulio mirtį (...).“ O gal apie tamsiuosius viduramžius? Ir apie tuos, ir apie tuos.

Neišvengiamai artėja Vėlinės, prekybos centrai jau skelbia didžiules nuolaidas žvakutėms. Nesiginčysiu, ar mirusiuosius reikia prisiminti tik tą vieną dieną, ar galima bet kurią dieną visus metus, kai nereikia degioti ekologiškai netvarių žvakučių. Tradicija maitinasi ir alkanos sielos, ir pasaulio ekonomika. Močiutę vis prisimenu dirstelėdamas į jos rištą servetėlę, kurią laikau pasidėjęs ant stalo, tėvą – kaskart prieidamas prie knygų lentynų, kurias jis sumeistravo. Ir vis tiek per Vėlines uždegsiu jiems po žvakutę. Kad būtų šviesiau. 

Pasakojama, neva priešmirtinis J. W. Goethe’s prašymas skambėjo taip: „Mehr Licht!“ Šiemet kapinėse išties degs daugiau žvakučių. Nes esama keisto atvirkštinio ryšio tarp žvakės ir vakcinos. Tarp žvakės ir netikėjimo mokslu. Tarp žvakės ir saramagiško aklumo. Tarp žvakės ir tamsos – tos viduramžiškos, nors greičiau amžinosios.

Daugiau šviesos!