Eugenijus Ališanka. Svarbiausių dalykų akimis nematyti

 Eugenijus Ališanka

 

Prieš keletą metų iš krikštasūnio per gimtadienį gavau nuotrauką, kurioje jis buvo įamžinęs grafitį su užrašu: „Svarbiausių dalykų akimis nematyti.“ Na taip, frazė girdėta ne sykį, seniai tapusi liaudies kalbos perlu, nors akivaizdžiai atkeliavusi iš Antoine’o de Saint-Exupéry „Mažojo princo“. Kiek abejoju, ar grafičio autorius vertė iš prancūzų kalbos, kažin ar skaitė tą knygą ir lietuviškai, nes, kiek žinau, esama dviejų vertimų ir abiejuose tas posakis skamba kiek skirtingai. Viename – „(...) tai, kas svarbiausia, nematoma akimis“ (vert. V. Kauneckas), kitoje – „Svarbiausi dalykai akims nematomi“ (vert. P. Bieliauskas). Tūlas skaitytojas paklaustų, o koks čia, po galais, skirtumas. Ir būtų teisus. Nes svarbiausių dalykų akimis nematyti. Čia skirtumus mato gal tik vertėjas arba redaktorius, atsižvelgdamas į kalbos dėsnius, skambesį, kontekstą, sakinio konstrukciją, aplinkui esančius sakinius, pagaliau į patį skaitytoją ir dar į velniai žino ką. Žodžiu, užsiima niekais, nes tūlas skaitytojas to nemato. Šiam atrodo, kad versti gali bet kas, redagavimas – tiesiog priešinternetinės epochos reliktas, nes svarbiausia yra informacija ir jos greitis. Gyvenimo lėtintojai – visokie kalbos žinovai – tampa „Dviračio žinių“ personažais, nes, dievaži, negi rimtai žiūrėsi į tuos archajinius amatininkus, sukišusius nosis į kablelius ir nosines, į kurias net nusišnirpšti negali.

Grafičio autorius – kaip sutarėme, jo vertėju nepavadinsi – išpurškė tuos žodžius per trafaretą ant mūrinės sienos. Taigi, vargu ar galime vadinti jį ir menininku. O gal to tiesiog nesimato. Iš tiesų grafičio kūrėjai dažniausiai ir nėra menininkai. Gal tik vienas kitas bando konkuruoti su Banksy’u, šiaip tarp jų netrūksta filosofų, bandančių perduoti pasauliui žinią aforizmais (neabejotina F. Nietzsche’s įtaka), politologų, kritikuojančių santvarkas ir vyriausybių ar savivaldybių sprendimus, tiesiog piktų pilietiškai nusiteikusių tipų, kurie išreiškia savo nepasitenkinimą vienu kitu necenzūriniu žodžiu ar trimis raidėmis, seksualumo sprogdinamų paauglių, piešiančių urvinius laikus primenančias piktogramas, ar tiesiog narcizų, kurie mėgaujasi kiekvienu pirstelėjimu, pavyzdžiui, autografu (čia būtina prisiminti įmantrų Donaldo Trumpo parašą, kuriuo jis kaskart pasidžiaugia pasirašęs kokį nors dokumentą, tiesa, ne ant sienos).

Juos sieja vienas dalykas – visi jie šiek tiek nusikaltėliai. Ir nelabai pataisomi. Todėl neapsikentęs pasaulis leido jiems reikštis tam tikrose griežtai nustatytose vietose. Aišku, daugumos jų tokia groteskiška laisvė netenkina. Padėtis dėl grafitininkų man šiek tiek primena šurmulį dėl marihuanos. Ši specifinio kvapo žolytė, draudžiama daugelyje vietų, kartais pakvimpa ir kalėjimo pelėsiais, bet yra vietų, kur ją gali ramiai rūkyti, pavyzdžiui, Amsterdamo kavos namuose, o jeigu – tik bandau įsivaizduoti – Seime daugumą laimėtų „Laisvės partija“... Laisvė, regis, yra viena iš akimis nematomų sirenų, kaip ir grafitininkai.

Kita vertus, pasaulis deda vis daugiau pastangų kurdamas nematomus dalykus. Nematomi lėktuvai, nematomi nuodai, nematomos kojinės, nematomos durys. Kadaise tamsoje eidamas koridoriumi žiebiausi kakta į pravertas duris, tąsyk neabejojau, kad išties nematau svarbiausių dalykų. Nematomi virusai, nematoma radiacija. Nemačiau, kaip nuo kovido mirė visas milijonas žmonių. Nemačiau, kaip mirė mano tėvas, nebuvau prie jo paskutinėmis valandomis. Ar mes neprimename José Saramago personažų iš romano „Aklumas“? Kaip sako vienas knygos veikėjas gydytojas, „nemanau, kad mes apakome, manau, mes esame akli, Akli, bet regintys, Akli žmonės, kurie gali matyti, bet nemato“.

Ką matome žiūrėdami žinias apie susirėmimus Kalnų Karabache, kurie gresia išvirsti dar vienu žiauriu karu? Tikrai ne mūšių mastą, nematėme, kas pirmas iššovė, nors nežinau, ar tai svarbu, nematome tikrojo vyksmo, kurį užgožia abipusė propaganda ir savigyros. Ką mato Lietuvos prezidentas, sveikindamas Kinijos Liaudies Respubliką 71-ųjų metinių proga? Ar jis mato tuos milijonus nužudytųjų, ant kurių kaulų iškilo komunistinė valstybė? Ar toji valstybė taip toli, kad jos plika akimi nematyti? O gal politikams privalu būti šiek tiek akliems?

J. Saramago romane yra viena įdomi detalė: aklas rašytojas rašo knygą. Rašo žinodamas, kad nė vienas iš aplinkinių jos negalės perskaityti, nes jie akli kaip ir jis. Tikriausiai rašo apie tai, kas svarbiausia. Gal ir aš turėčiau rašyti apie svarbiausius dalykus. Pavyzdžiui, kad šį mėnesį mano tėvui sukanka devyniasdešimt metų. Taip, jis mirė prieš metus, taip, neaplankysiu jo per gimtadienį, nenunešiu jam dovanos. Taip, nematau tėvo, bet tai nereiškia, kad jo nėra. Svarbiausių dalykų akimis nematyti.

 

Draugai