Paulinos Vaitkevičiūtės nuotrauka

 

Hipotetinė situacija: įsivaizduokite, kad jūsų mėgstamas atlikėjas rengia koncertą ir liko vienintelis bilietas. Jums pasiūloma jį įsigyti su sąlyga, kad privalėsite atvykti laiku, nors ir žinote, kad koncertas porą valandų vėluos ir jums reikės tiesiog laukti. Pirktumėte bilietą ar ne? Jei būtų tai žinoję, Madonnos gerbėjai nebūtų įsigiję bilietų į koncertą Niujorke: būtent tai tapo precedentu paduoti ją ir organizatorius į teismą. „Prieš laiką lygūs visi“, – dainavo Virgilijus Noreika, bet galbūt kai kurie lygesni?

Vėlavimą laikyčiau reiškiniu, kuris gimė tą dieną, kai miestų rotušėse pakabino pirmuosius laikrodžius, o gegutes įkalino inkiluose svetainės sienoje. Vėlavimas natūralus kaip pienas: vieni nepakenčia, kiti geria stiklinėmis, treti netoleruoja laktozės, bet gali pakentėti padarinius tualete. Savo poziciją šiuo klausimu prieš kelis mėnesius teko permąstyti iš naujo. Namuose laukėme svečio. Ruošdamasi dalykiniam susitikimui draugo paklausiau: ar jis įprastai vėluoja? Taip. Kiek? Apie 10–15 minučių. Smegenyse įsižiebė raudonas klaustukas: ar turiu savo laiką kontroliuoti pagal kitų vėlavimą? 

Jau folkloru spėjęs tapti posakis „traukinys šikančių nelaukia“ apima tiek susisiekimo sistemą, tiek VMI deklaracijos pateikimo datą, tačiau su kultūra – viskas kitaip. Ji moko vėluoti ir nieko neprarasti. Per pandemiją išvešėjusi virtualių renginių, paskaitų ir mokymų rinka dažnai pasitinka žodžiais: „Palaukime dar kelias minutes, kol visi susirinks.“ Kodėl turiu laukti tų, kurie laiku neprisijungė, jei prarandu dalį savo pačios laiko? Pavartykite savo praeities kalendorių ir prisiminkite, kiek renginių, parodų, spektaklių, diskusijų neprasidėjo laiku. Ar buvo atvejų, kai pavėlavote ir mintyse pasakėte: „Kaip gerai, kad dar neprasidėjo?“ Jei atsakėte teigiamai, nepraleidote kultūros pamokos apie vėlavimą.

Pateiksiu dar kelis pavyzdžius. Daugiau nei valandą vėlavusi Marinos Abramović paskaita kėdėse tiesiog įkalino mane ir tūkstančius kitų, nežinančių vėlavimo trukmės. Organizatorių aiškinimu, tai įvyko dėl spūsčių, susidariusių prie įėjimo į areną. Gerai, palaukiau, susierzinau, bet turiu ir pažįstamų, kurie nespėjo į paskutinį autobusą Vilniaus kryptimi ir turėjo nuomotis automobilį. Renginių organizatorius Martynas Tyla nenutylėjo, kad atlikėjai vėluoja gerbdami savo žiūrovą. O gal vėluojantį žiūrovą? Atėjusieji laiku, nenusipelnę net būti informuoti apie vėlavimo trukmę, tegul trypčioja vietoje ir didina žingsnių skaičių išmaniuosiuose laikrodžiuose.

Roland’as Barthesas vėlavimo fenomeną paaiškino kaip laukimo prievartą, kaip nuolatinę bet kurios galios prerogatyvą. Tai „tūkstantmetė žmonijos pramoga“. Vėlavimą mėgsta diktatoriai ir autokrato geną turintys valdovai, tokiu primityviu būdu mėginantys pabrėžti savo autoritetą. Vladimiro Putino nuolankiai laukė Barackas Obama, popiežius, karalienė, o jis demonstravo savo galią. 

Dar neatsakiau sau, ar kultūra ėmė vėluoti prisitaikydama prie žmonių, ar atvirkščiai, tačiau užsisukęs vėlavimo vilkelis virsta perpetuum mobile. Gaištanti kultūra, kuri pasitinka neskubančius, moko elgesio normų, o jas perleidžiame ir visoms kitoms sritims. Nuogąstauju, kad ateityje laiko samprata dar labiau išsikreips, nes tokioje individualistinėje visuomenėje ima tirpti ne tik ledynai, bet ir kolektyvinis laikas. Galbūt žiūrovų atlikėjui iškeltos bylos ims kažką judinti ar bent viduje kelti klausimus: kodėl laukiantysis visada pralaimi? Viskas priklausys nuo teismo proceso: ieškovams laimėjus, tokios bylos ims dygti kaip grybai po lietaus. Juk šiandienis vėlavimas visiškai nedera su garsiomis antraštėmis apie velniškai skubantį pasaulį.   

Pabaigoje – patarimai, ką veikti tiems, kurie negali išvengti laukimo. Paskambinti žmogui, kuriam norite skirti dėmesio. Skaityti telefone pasižymėtus straipsnius ir naujienlaiškius. Apmokėti sąskaitas ir atlikti kitus virtualius buities darbus. Sudarinėti dovanų sąrašus, kad ateityje pavyktų išvengti to bjauraus „nežinau, ką dovanoti“ . Išsirinkti žieminius batus ar skaityti atsiliepimus apie geriausius dulkių siurblius. Ramiai pakvėpuoti...    

 

 

Gintautė Riabovaitė – kūrybininkė.