Žmogau, kodėl užduodi man tokį absurdišką klausimą: „Kokį poveikį mano (reikalingas finansinės paramos) kūrinys padarys nacionalinei ir pasaulinei kultūrai, klimatui ir apskritai civilizacijos raidai?“ Gal tu pats man pasakyk, kokį? Gal tam reikalui toje vietoje ir sėdi?
Kadaise „Vagos“ leidyklos redaktorius išsitarė: „Atneškit man tokį genialų aforizmą, kaip „žinau, kad nieko nežinau“, ir aš jums išrašysiu didžiausią honorarą, koks tik įmanomas už vieną išbaigtą kūrinį, ir kūrinys bus išleistas, ir jokių klausimų apie poveikį.“ Nei tėvynės, nei pasaulio kultūrai. Ir taip buvo aišku, jog aforizmas atvėrė tuomečiams mokesčių mokėtojams akis. Ne tik jiems, bet ir kelis tūkstantmečius gyvenusiems po jų.
Dabar aš sukuriu pusiau genialų aforizmą: „Jei žmogui trūksta, tai jis mano, jog pinigų“, noriu jį išleisti kuo didesniu tiražu, prašau paramos, o tu, aplikacijų braižytojau, drįsti klausti, kokį poveikį ir taip toliau. Net atgrasu kartoti tuos žodžius. Tai toks idiotiškas klausimas, kad akimirkai atima žadą ir rašybos dovaną. Į tą klausimą pats ir turėtai atsakyti. Argi neaišku, kad jis atvers mums bent vieną akį, suprasim, kad viskas gerai, kad, nepaisydami jokių paramų, privalom kasdien purenti savo mažytį darželį, kaip kadaise mokė šventasis Pranciškus, matyt, mus minty ir turėdamas. Bet mums tie mokslai nė motais.
Pavyzdžiui, kad ir aš. Vėl netyčia įsijungiau televizorių, o ten laida apie projektus Valstybės šimtmečiui paminėti. Laidos vedėją aš paslapčia įsimylėjęs, tai privalėjau žiūrėti. Čia ir vėl neiškęsiu nepasakęs kelių žodžių apie meilę. Manyčiau, myli ir mylėk sau, negadink žmogui kraujo. Nebrazdink po langais gitara, neklyk per visą svietą: „Aš tave myliu, aš tave myliu“, ir nepulk paskui žmogaus smaugti. Tai neskoninga. Prisiminkim Jurijų Bašmetą: skonis – tai viskas. Ir nepradėkim diskusijų, kas yra skonis, kas yra Bašmetas, tiesiog įsikalkim į savo ąžuolines galvas: smaugti iš meilės – tai blogo skonio tradicija, besitęsianti jau apie 400 metų.
Grįžkim prie projektų... Turiu idėją ir, be užuolankų sakau, norėčiau ją parduoti. Norėčiau tapti vienu iš projekto autorių. Nežinau, kaip juridiškai idėjos registruojamos, todėl tegul tai bus mano oficiali paraiška.
Nu, žooodžiu, kaip sako mano sesuo, Valstybės šimtmečio proga galėtumbim nušienauti Katedros aikštę. Neskubėkim kreivai šieptis, o juolab neatsakingai juoktis. Katedros aikštė šienautina ne todėl, kad ji žolės prižėlus, bet todėl, kad niekas net neatsimena, kada paskutinį kartą buvo šienauta. Šitoje vietoje paslėpta gili mintis, kurios aš ir pats neatkapstau, bet, patikėkit, ji yra. Tas šienavimas – tai alegorija ir simbolinis veiksmas. Performansas. Viename kampe sustotų septyni, pavyzdžiui, šienpjoviai, apsitaisę tautiniais (čia, manau, tiktų ir „tautiškais“) apdarais, kitame įsitaisytų šiuolaikiniais koncertiniais drabužiais pasirėdęs styginių kvartetas, kažkur pakrūmėj džinsuoti, treninguoti, megztiniuoti, kepurėti, keduoti poetai ir humoro rašytojai, gal prie mikrofono, gal ir be (kas jų klausosi, kai pagalvoji), ir tarkim patį vidurdienį, atskambėjus varpams, styginių kvartetas pradeda griežti, septyni šienpjoviai šienauti, poetai ir humoristai balsiai skaityti savo opusus ir, kaip sakydavo vienas mano artimasis, „proces pošol“, t. y. procesas įgavo eigą (matyt, tai citata). Yra tikrai puikios vietinės gamybos muzikos styginiams, o ir viso kito. Kartoju, jeigu kas mano, jog, pristatydamas tokį projektą, aš bandau pajuokauti ar iš kažko pasityčioti (tai jau būtų visiškas absurdas), jis arba dar vaikas, arba jau naivuolis. Prieš kelis dešimtmečius pora menininkų, regis, vokiečių, aptaisė remontine marška Reichstagą, suteikė tam kūriniui pavadinimą ir apžavėjo viso pasaulio meno vertintojus ir vartotojus. Paskatinti sėkmės autoriai aprengė žaliais tinklais dar kelis pastatus ir galiausiai salą, gal neklystu, Ramiajame vandenyne, kur kažkada buvo susprogdinta atominė bomba. Galbūt ir skiedžiu, nes gerai neprisimenu, tačiau tieji kūriniai sukėlė daug šurmulio ir, be abejo, debesų debesis minčių apie būtį ir buitį. Taigi apie pinigus...
Ne taip seniai, pristatant vieną gan kuklų projektą daliai visuomenės, atomistikos daktaras ir rašytojas K. A. paklausė: „Tai kiek prašai paramos?“ „Penkių tūkstančių“, – atsakęs autorius. „Negausi“, – nukirto daktaras. „Kodėl?“ – apstulbo anas. „Per mažai prašai, jei prašytum penkių šimtų tūkstančių, tai gal ir gautum.“ Apie tą, iš pirmo žvilgsnio paradoksalų, dalyką dar prieš karą rašė Parkinsonas (kaip knygyno darbuotoja sakė: „Čia ne tas Parkinsonas“), taigi Cyrilas Northcote’as Parkinsonas. Dėsnis galioja iki šiol. Atsikvėpkim...
Mūsų projektas (sakau „mūsų, nes jam įgyvendinti neužtenka vien idėjos autoriaus, reikia prodiuserio, režisieriaus, kompozitoriaus, buhalterio, sargo ir t. t.), jeigu jis įsibėgėtų (visos Lietuvos aikštės, paskui Europos, abiejų Amerikų, Australijos, Grenlandijos ir t. t.), būtų reikalingas – bijau parašyti tą skaičių – žodžiu, kaip rusai kažkodėl sako, „iki galo“ daug milijonų dolerių! Tai dėl sąmatos problemų nebūtų. O jau minčių minčių: kas mes, iš kur mes ir kur einame...
Primenu: idėja mano.