Kęstas Kirtiklis. Kaip vėl apsigyvenau Klaipėdoje

Gabijos Šakinytės nuotrauka 

 

Prieš beveik dvejus metus išlipom iš mašinos Klaipėdoje. Didelio čia daikto, kai pagalvoji – esu ten išlipęs iš mašinos ne vieną šimtą kartų. Dar esu ten išlipęs iš autobuso, traukinio ir laivo. Greitosios pagalbos automobilio ir pakeleivingos fūros. Išlipęs vienas ir keliese. Tačiau tąkart viskas buvo kitaip. Kroviau daiktus iš bagažinės žinodamas, kad nuo dabar čia vėl gyvenu. Vėl. Ką reiškia „vėl“?

A., vilnietė nuo gimimo, ramiai, kiek leidžia aplinkybės, kuriasi gyvenimą tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Jaukinasi naujas vietas ir formuojasi rutiną, įgyja naujus įpročius ir vis labiau pažįsta naują savo miestą. Aš gi, nors gimiau čia, tiesą sakant, jaučiuosi nei šiaip, nei taip. Taip, geriau žinau, kaip vadinasi gatvės ir aikštės, ką pamatysiu pasukęs už kampo, kur nuveš vienas ar kitas autobusas ir vairuojant nereikia navigacijos. Bet rutinos seniausiai nebėra, įpročiai, netgi tie, kuriuos turėjau parvažiuodamas trumpam, subyrėjo, o judėjimo mieste trajektorijos visiškai pasikeitė. Vėl gyvenu Klaipėdoje?

Nostalgijos tyrėjai pastebi, kad jos objektas yra netikras, t. y. ilgimasi to, ko nebėra, kas per tą laiką, kai nebuvome, nematėme, pasikeitė negrįžtamai. Bet tai žinojo jau Homeras. Nors niekaip netikiu, kad Odisėją kamavo nostalgija, veikiau jau bandymas grįžti ten, iš kur visai nenorėjo išvykti. Ilga kelionė namo – tai visai ne tas pat kas nostalgija, antraip miniatiūrines jos formas tektų pripaišyti visiems tiems, kieno skrydžiai vėluoja ir jungiamuosius reisus ištęsia nakvynė oro uosto viešbutyje. Kelionės ilgis lemia tai, kad visai netrikdo, jog priplaukęs Itakę keliautojas salos iš pirmo žvilgsnio neatpažįsta. Praėjo laiko. Atmintis pabluko. Jei ne fizinė smulkmena – randas – kažin, ar kas būtų pažinęs ir patį Odisėją. Nebent šuo. Nors tai, galvoju, veikiau gryna metafora.

Nepripažįstu sau nostalgijos, nesijaučiu tarsi ilgus metus būčiau svajojęs grįžti. Namo? Kur jau ten! Namai seniai buvo (ir iš dalies tebėra) kitame mieste, o Klaipėda, skirtingai nei koks Kupiškis ar Anykščiai, pasaulyje išsisklaidžiusių kraštiečių enciklopedijų nekuria. Išvažiuoti reiškia apsigyventi kitur. Taigi „namo“ nesiveržiau. Tiesiog taip nutiko: sekdamas ilgoką aplinkybių grandinę, nepalikdamas Vilniaus apsigyvenau ir Klaipėdoje. Maža to, kitame ištįsusio miesto gale, ten, kur anksčiau niekada dorai nebuvau, vietoje, kuri man vaikystėje ir paauglystėje buvo terra incognita, ir nors liūtai ten gal ir negyveno, visgi ne ką apie ją težinojau. Namas, kuriame gyvenu dabar, neegzistavo tuomet, kai išvažiavau iš Klaipėdos rytų kryptimi. Tada maniau, kad visam laikui. Be jokios graužaties. Nes kitokių pasirinkimų tąkart nemačiau ir nesvarsčiau.

Didžiausia migracija yra vidinė. Ne, ne į slaptąjį savo sielos prieglobstį, o šalies viduje. Kiekvienos vasaros gale per šalį nusirita jos banga. „Genijai gimsta provincijoje, o numirt atvažiuoja į Paryžių“, – sakė kažkoks aštrialiežuvis prancūzas. Bet tikriausiai viskas gerokai paprasčiau. Tiesiog baigus mokyklą neretai atrodo, kad gyvenimas yra kitur, didesniame mieste. Vilniuje arba Kaune. Anuomet galvojau, kad Vilniaus abiturientų situacija prastesnė – jie neturi kur migruoti. Dabar jau žinau – turi. Beje, ir Klaipėdoje šiandien Vilnius nebėra svajonių miestas.

Nors migruoti erdvėje vis tiek reiškia bent truputėlį migruoti savyje. Nepaisant to, kad puikiai žinome, jog bet kur nuvykęs rasi save, visgi net perstumdyti kambario baldai keičia kasdienius įpročius. O juk tie įpročiai ir esame mes. Ne mažiau nei tai, ką surašome į gyvenimo aprašymus ir rodome visiems, kam rūpi. Bet ne tik buitiniai įpročiai. Dar yra svajonės ir istorijos, kurias pasakojame sau apie save. Kadaise esu pasakojęs sau apie namą prie ežero ar upės, mėgavęsis ilgais žiemos vienkiemio vakarais. Be to, esu skaitęs daug Czesławo Miłoszo, dirbęs kieme, kuriame buvo apsistojęs Adamas Mickiewiczius, gyvenęs name, kuriame gimė Marija Gimbutienė. Gal todėl viename portale kadaise rašiau tekstus, persmelktus simpatija Abiejų Tautų Respublikai. Nesipriešindamas pasidaviau šio šimtmečio pradžioje kilusioms intelektualinėms madoms, grąžinusioms LDK ir ATR ne tik į kolektyvinę atmintį ar viešąsias erdves, bet ir pažintines savaitgalio iškylas bei grožinę literatūrą. Tos mados Vilnių iš potarybinio ar postsocialistinio vertė į Vidurio Europos miestą. Bandžiau atrasti ar susikurti saitus, mane siejančius su senąja raštija, mintijau, kaip mūsų mąstymą ir pasaulėvoką galėjo pakeisti Gegužės 3-iosios Konstitucija, jei aplinkybės būtų susiklosčiusios palankiau, ir panašius dalykus. O kas belieka mieste, kuriame, anot klasiko, debesys panašūs į baroko architektūrą?

Bet kuo toliau nuo Vilniaus, tuo stipriau pučia vėjas ir debesys sklaidosi. Paskui juos sklaidosi paupių žvyrkelių dulkės, o ežero vanduo raibuliuoja veikiau kaip miražas. Vilniuje skaityti Cz. Miłoszo tomeliai Klaipėdoje atrodo aprašantys kitus pasaulius, tolimas ir egzotiškas vietas. Vilniaus septynišimtmečio renginiai, pretendavę tapti nacionaline švente, peržengiančia miesto ribas ir perbraižančia kone visos šalies kultūrinės savivokos žemėlapius, čia dvelkė kiek perdėta barokine pompastika. Sostinės ambicijos suprantamos, bet iš pajūrio matosi tai, kas nesimato iš Vilnios ir Neries santakos: Vilnius – anaiptol ne visa šalis. Į jubiliejaus pasiruošimus žiūrėdama A. šyptelėjo: „Pameni, Klaipėdoje stovi kuklus stendas, pranešantis, kad jai 770?“ Žinoma, pamenu. 750-mečio džiazo koncertuose dar ir šėlau.

Bet tuščia jų, tų amžiaus ir svarbos matavimųsi. Nes, atvirai kalbant, ir Christopherio Clarko „Geležinė karalystė“ (čia apie Prūsiją), kurią prarijau pirmąją vėl Klaipėdos vasarą, irgi apie nebeegzistuojančią, nebepatiriamą, svetimą šalį. Nors Memelio pavadinimas eksploatuojamas gerokai uoliau nei Wilno – juo vadinasi mažiausiai pustuzinis įvairiausių bendrovių ir organizacijų, visgi atrodo, kad tas miestas egzistavo tarsi niekur, tiksliau, kažkokiame mitiniame krašte, kurį valdė karalienė Luizė, nežinia kodėl šiek tiek pagyvenusi Memelyje. Ironizuoju, žinoma, bet fragmentiškiems senosios Klaipėdos kultūrinio pasisavinimo pasakojimams iki ištobulintų ATR naratyvų toli šaukia. Antra vertus, apie ką negalima kalbėti, tą galima parodyti – išnykusių pastatų vaizdai eksponuojami gatvėse, tarsi papildyta tikrovė. Tarsi išnykusių Rytprūsių vaizdų gerbėjų subkultūra būtų iš virtualybės nužengusi į fizinį miestą.

Nors apskritai, man atrodo, Klaipėdoje susidūrus natūrai su kultūra, jei tokia skirtis dar prasminga, laimi natūra. Miestą prie jūros atrandu dabar. Gal dėl to, kad vaikystėje dažniau atsirasdavau kolektyviniame sode prie upelio. Atrandu eidamas mediniais kopų takais, nuo Uosto vartų iki pat miesto galo ar Melnragės pajūrio pirtyje, besiklausydamas žiemiškų pokalbių ir pasisiūlydamas eiti su kuo nors pasinerti į jūrą, nes keliese saugiau – maža kas, mėšlungis ar dar kokia negalia.

Nežinau, ar pakito santykis su pačia jūra. Maudytis joje taip ir nepamėgau. O ir kitas krantas vilioja gal kiek mažiau nei aname šimtmetyje, kai baigdami mokyklą su klasioku gurkšnojome vėlyvos paauglystės alų ant šiaurinio molo ir pasižadėjome nukeliauti į Švediją. Nukeliavome. Jokie keltai tuomet iš Klaipėdos ten neplaukė. Tranzavome į Taliną, plaukėme keltu ir tranzavome toliau. Dabar jau žinau, kad kitoje jūros pusėje yra Simrishamnas, nedidukas, ramus miestelis – esu jame buvęs (keltu iš Klaipėdos). Telefone seku Simrishamno orų prognozes – tai irgi galvojimo apie jūrą ir kitą krantą forma. Šiomis dienomis ten gerokai vėsiau, nors vėjas pučia iš tos pat pusės.

Tiesą sakant, per tą laiką, kol Klaipėdoje negyvenau, ir pats miestas pasistūmė prie jūros. Ir ne tik į vis nuplaunamus paplūdimius. Kai išvažiavau, miestas ir uostas buvo dvi atskiros teritorijos, vargiai susisiejančios tiems, kas uoste nedirbo. Dabar veikiau miestas turi uostą. Uosto tvoroje, kadaise aklinai jį dengusioje nuo aplinkinių gatvių, atsirado ir menkų įtrūkimų ir didžiulių properšų. Per jas į uostą įsismelkė muziejai, kavinės, barai ir kitos, kaip sako urbanistai, traukos vietos. Viename tų barų balandžio pabaigoje su bokalu rankoje kalbėjau susirinkusiai publikai apie Immanuelio Kanto filosofiją. Nemanau, kad toks renginys niekur kitur neįmanomas. Jis galėjo vykti ir Vilniuje, ir Kaune, bet vyko Klaipėdoje. Buvo įdomu ir kiek netikroviška. Sunku net analogiją sugalvoti, kaip toks nuotykis atrodytų anuometiniam man. Iki išvažiavimo. Praėjo laiko, žinoma. Galiausiai, aš ir pats žinau Herakleito ištarą apie negalimybę dusyk įbrist į tą pačią upę, kuria galėjau šitą tekstą ir pradėt. Bet juk išties laikome ją tik vaizdingu posakiu ir brendame ne tik į tą pačią upę, bet ir į jūrą. Ką jau kalbėt apie tą pat miestą.

Galbūt klydau nuo pat pradžių, gal gyventi tarp Vilniaus ir Klaipėdos nereiškia gyventi ir viename, ir kitame mieste pakaitomis, o veikiau jau negyventi nei viename, nei kitame, bet neapibrėžtoje, nesusaistytoje būklėje. Galbūt Herakleitas išties teisus, tik svarbiausias žodis jo ištaroje yra ne „tos pačios upės“, bet „neįbrisi“? Kas čia supaisys. Bet sau ir kitiems dabar sakau, kad gyvenu ir Klaipėdoje.