Remigijaus Paulausko nuotrauka

 

Seniai norėjau aplankyti Srebrenicos memorialinį muziejų ir kapines, o dabar, kai apsistojom per du kilometrus nuo jų, noras pradingo. Prasidėjo migrena. Už dviejų kilometrų, tarp tirštai debesuotų Bosnijos kalnų, palaidota per 6000 vyrų ir berniukų, 1995-ųjų liepą per kelias dienas sušaudytų šiose apylinkėse. Dar apie 2000 kūnų nesurasti. Atsiverčiu memorialinio centro puslapį. Akis bado užrašas: „Jei turite bet kokios informacijos apie masinių kapaviečių vietas arba dingusių žmonių likimus, prašome tiesiogiai susisiekti su memorialiniu centru užpildydami pateiktą formą. Informacija gali būti pateikta anonimiškai.“ Susikaupiu. Traukiam į žymiąsias kapines migrenos skausmui liejantis per mano kairiąją akį.

Prie įėjimo kiek pasimuistau, nes pamiršau, kad eidama į musulmonų kapines turiu prisidengti galvą. Lauke svilinamai karšta, bet viskas, ką turiu, yra ant galinės automobilio sėdynės numestas džemperis, – jį ir apsirengiu, prisidengsiu bent pečius. Kažkodėl tikiu, kad čia besiilsintieji neprieštaraus matydami mano plaukus. Baimė susidurti akis į akį su baisiausio dalyko pasaulyje – genocido – palikimu nuslūgsta vos apsidairius kapinėse. Lankausi čia pačioje liepos pradžioje. Šio mėnesio 11-ą dieną bus minima 30 metų genocido sukaktis, todėl kapinėse, kurios tęsiasi kiek akys užmato, vienodus baltus antkapius su užrašu „Šehid“, musulmonams reiškiančiu žuvusįjį kare, ramiai susikaupę plauna keli vyrai. Lankytojų, be mūsų, vos vienas kitas. Prieš mirties liudijimą čia protestuoja įžūliai kvapniai žydinčios liepos, tyloj girdžiu Bosnijos ir Hercegovinos vėliavos plevėsavimą. Gera, kad plevėsuoja ta vėliava, kuri jungia, o ne skaldo. Šiose apylinkėse visur pribarstyta Serbų Respublikos vėliavų, o tai reiškia, kad genocido aukos ilsisi žemėje, po karo atiduotoje jų žudikams.

Akimis sekdama savo žingsnius pastebiu, kad ant žemės pilna raudonai ir juodai margintų vabzdžių. Jų pavadinimo nežinau, bet paskutinįsyk juos mačiau lankydama savo artimųjų kapus Lietuvoje. Jie ir mūsų kapinėse taip pat ropoja, dauginasi, šildosi saulėje ir mirtyje. Daugelis taip tikimės, kad mirę būsime sutikti Dievo (ar bent kieno nors, kad tik neišnyktume), o pasirodo, būsime sutikti vabalėlių, visur vienodų. Akys seka vabzdžius, liepžiedžius, žuvusiųjų vardus, skaičiuoju kiekvieno pamatyto vardo amžių žūties dieną. Kiek daug jaunų vaikinų čia ilsisi. „Parcela 16“ – matau. „Parcela 8“. „Parcela 20“.  Užrašai „Parcela“ skamba taip itališkai, elegantiškai – svarstau, kodėl viskas čia „suparceliuota“. Tada suprantu, kad daugybė žmonių – dauguma moterų – ateina čia pas mylimus vyrus, sūnus, tėčius, bet tų žuvusių mylimųjų tiek daug, kad nesunku pasiklysti „nesuparceliuotuose“ plotuose. Dieve, kaip keista turėtų būti galvoti ar sakyti: „Mano sūnus palaidotas šešioliktam sklype.“ Dieve, kaip keista turėtų būti neberasti, kur palaidotas tavo sūnus, nes aplinkui dar keturiasdešimt sklypų su kitų žmonių sūnumis. Dar keisčiau turbūt yra apskritai nežinoti, kur buvo palaidoti tavo mylimieji, – veikiau, kur jų kūnai buvo sumesti. Serbų Respublikos kariai žudė gudriai – sukūrę masines kapavietes, dažnai sukurdavo ir antrines, ir tretines, buldozeriais perlaidodami pradėjusius irti kūnus. Bosnija nuolat ieško savo dingusiųjų ir kiekvienais metais laidoja naujai identifikuotus palaikus. Kadangi dėl antrinių ir tretinių masinių kapaviečių skirtingos to paties žmogaus kūno dalys gali būti išmėtytos net šimto kilometrų spinduliu, artimieji laidoja kad ir pirštelį, suvokdami jį kaip žuvusiojo kūną. Mokslininkė Amina Hadžiomerović 2024-aisiais yra rašiusi, kad šis reiškinys, prieštaraujantis musulmoniškiems papročiams, reikalaujantiems palaidoti visą kūną praėjus dienai po mirties, sociokultūriškai pakeitė mirties apeigas ir patį jos suvokimą nuo karo nukentėjusioje Bosnijoje.

Apie Bosnijos karą rašiau ir bakalauro, ir magistro darbus, todėl kai iš kapinių pereiname į memorialinio muziejaus dalį, iš pradžių laikausi ramiai – daug šios tragedijos detalių jau žinau. Visgi kai pamatau pačių žudikų filmuotą medžiagą, kurioje šeši vyrai surištomis rankomis vedami mirti, tada keturi sušaudomi, o du likę gyvi verčiami nužudytuosius palaidoti, nuo delnų ima žliaugti prakaitas ir gaudydama kvapą išeinu iš šios ekspozicijos salės. Negaliu, negaliu žiūrėti. Užlipu į viršų, kur gyveno iš Nyderlandų atvykę Jungtinių Tautų „taikdariai“. 1995-aisiais jie taikiai akimis nulydėjo daugiau nei 8000 žmonių į mirtį. Ant sienos – freska su karine uniforma apsirengusia, automatinį ginklą laikančia ir didžiules krūtis sukietėjusiais speneliais apnuoginusia moterimi. „Taikdariams“ čia aiškiai nebuvo ko veikti. Ne veltui po 1995-ųjų liepos Jungtines Tautas (United Nations) kažkas pavadins „jungtiniu niekuo“ – United Nothing. Kokia nesąmonė, kad žmonės dabartiniame geopolitiniame kontekste mėgsta kartoti „gyvename naujame pasaulyje“. Man atrodo, gyventume naujame, jei tokie genocidai nesikartotų, o Jungtinės Tautos taptų United Something.

Iš Srebrenicos išvažiuojame tą pačią dieną. Traukiant link Kroatijos su kiekvienu kilometru darosi vis lengviau kvėpuoti; tikriausiai mažėja dūšelių koncentracija ore. Įsijungiame klausyti Kotrynos Zylės knygą „Mylimi kaulai“, įgarsintą pačios autorės. Jos švelnus balsas primena vieną pažįstamą, kurią sutikusi visada džiaugiuosi. Balsas pasakoja apie mylimą tėvą, mylimus vaikus, draugus, mylimą vyrą ir mylimų vyrų kaulelius buto sekcijoje. Su kauleliais galima pasikalbėti. Kauleliais galima rūpintis. Kaulelius galima savintis. Kaulelius galima slėpti nuo pasaulio. Pas savo kaulelius K. Zylės pasaulyje mirusiųjų sielos grįžta kartą per metus, šitaip galima jas sutikti. Kauleliai padeda išbūti. Rašytoja kaip kūdikėlį (mažą snarglelį) sūpuoja Srebrenicos skausmą, kurį vežamės ant savo automobilio stogo. Jį – tą pasiskolintą skausmą – K. Zylė per valandų valandas kantriai išglosto, net migrena nustoja lietis iš kairiosios akies. Visgi Srebrenicos moterų, kurių vyrų kūnai suguldyti nesibaigiančiose kapinėse arba išvis liko neatrasti, skausmo neišglostys turbūt niekas. Galvoju apie jas – apie kiekvieną moterį, kuri liko be mylimų vyrų. Apie kiekvieną, kuri neturi su kuo pasikalbėti. Apie kiekvieną, kuri buvo prievartaujama. Apie kiekvieną, kuri dabar gyvena žemėje, pavadintoje skriaudėjų vardu. Apie kiekvieną, kuri gatvėje sutinka savo skriaudėją nenubaustą.

O, kad kiekvienai jai bent po kaulelį – tyliai linkiu pro langą stebėdama krutančius Vakarų Balkanų kraštovaizdžius.