Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

 

Pakilus kainoms, žiniasklaidoje pasipylė Lietuvos kultūros vadybininkų pasisakymai, kaip jų organizacijas veikia monstriška infliacija. Už tradicinius baksnojimus, kad valstybė mažai padeda, gerokai įdomesni būdai, kaip festivaliai sugeba ir tokiomis sąlygomis nenuskriausti programos, o teatrai – pastatyti spektaklius. Viešojoje erdvėje tokioms idėjoms skiriama mažai dėmesio, o jos išjudina ne tik efektyvumo, bet ir originalumo sraigtus. Tai svarbu, nes dažnai kultūros laukui sunkiau kovoti ne su infliacija, o su inercija.

2020-aisiais kūrybiškumą teko įjungti dėl pandemijos. Tada uždaryti kino teatrai kūrė virtualias ir automobilines kino sales, atlikėjai rengė pasirodymus atvirose erdvėse, buvo pritaikytos nesuskaičiuojamos interneto galimybės. Pandemiją pamiršom, bet dalis per ją gimusių vadybinių sprendimų liko (kad ir susitikimai „Zoome“, bilietavimo sistemos, tapo įprasta filmuoti renginius taip išplečiant auditoriją).

Ką paliks infliacijos pasiutpolkė? „15min.lt“ straipsnyje Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys papasakojo, kad šį pusmetį teatre turėtų pradėti veikti saulės elektrinė ir tai leis sutaupyti iki 20 proc. išlaidų elektros energijai. Neseniai per lėktuvo langą žiūrėjau į Vilnių – ant visų „Maximų“ stogų blizgėjo saulės jėgainės. Įdomu, kiek kultūros namų, teatrų ir galerijų pastatų kažką panašaus planuoja įsirengti.

„Teatre dirba 119 žmonių ir jei mes norime jiems pakelti atlyginimus vidutiniškai 100 eurų, mums reikalingi papildomi 144 tūkst. per metus. Iš kur juos imti – didelis klausimas“, – tame pačiame interviu sako Klaipėdos dramos teatro vadovas. Atsakymo dalį pateikia tolesnėje pokalbio dalyje: teatras tuoj pradės administruoti savo pačių bilietų sistemą, kurią paleidus papildomai planuojama gauti maždaug 50–70 tūkst. eurų. Pusė sumos jau yra.

LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“ festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ vadovė Gintarė Masteikatė sakė, jog, nors viskas išbrango, žiūrovai šiemet nepajautė, kad festivalio programa menine prasme būtų sumenkusi. Tai pavyko gudriai jungiant įvairių tarptautinių platformų ir projektų, kuriuose dalyvauja festivalio rengėjai, turinį ir lėšas. Ir eilinį kartą aktyviau buvo padirbėta su verslo sektoriumi. 

Kai į nugarą nealsuoja krizė, kultūros sektorius mėgsta pasnausti. Išsukti iš įprastų vėžių priverčia nebent lėšų trūkumas. Ironiška, kad kultūros lauke dirba kūrybiškiausi žmonės, tačiau būtent čia garsiausiai skamba frazė „visada juk taip darėm“. Pačioje kūryboje vyrauja laisvė, idėjos, pažangumas, drąsa, o kūrybos vadyboje gerokai dažniau susidursi su inercija, konservatyvumu, baimingumu.

Keletas pavyzdžių iš mano patirties kultūros komunikacijos srityje. Gal nedarykim spaudos konferencijos, nes į ją atėję trys žurnalistai neatpirks išlaidų ir pastangų? Dvejus metus teko kalbinti vieną festivalį, kad nebedarytume. Gal vietoj uždaro pristatymo renginio tik kviestiniams, padarykime viešą prezentaciją visiems? Oi, ne, paprastiems žmonėms bus neįdomu (jei neįdomu „paprastiems“, kodėl išvis darom?). Gal nespausdinkime popierinio katalogo ir lėšas nukreipkim į kitas komunikacijos formas? Popieriaus atsisakyti dar nepavyko atkalbėti nė vieno. Gal nevardykim visų rėmėjų per atidarymą? Gal nedarykime logotipų kapinyno plakate?  Kad be suminėjimo ir logotipų nelabai ką dar galime pasiūlyti. O kodėl siunčiame naujienlaiškį, kurį vargstam gimdydami, jei jį atsidaro tik 20 žmonių? Nes visada taip darėm.

Aišku, nusistovėję procesai duoda ir naudos: visi žino, ką ir kaip daryti, turime paruoštukus ir šablonus. Atsidarome praėjusių metų paraiškas, dokumentus, planus, tiesiog pakeičiame datas ir važiuojam. Juk kaskart viską kurdami nuo pradžių dar labiau užsikastume. 

Gąsdina nenoras į viską pažiūrėti kitu kampu. Taip, nuolatinis ieškojimas, galvojimas, kaip sutaupyti, kaip efekyvinti, kaip daryti kitaip, vargina. Dažnai skaitau kultūrininkų pasisakymus, kad nenorim kovoti už išgyvenimą, norim kurti. Kai taip sako menininkas – suprantama, nes retai kūryba gali būti komerciškai sėkminga, o nuolatinis mąstymas apie pinigus nepalengvina kūrybinio proceso. Bet kai tokias frazes kartoja kultūros vadybininkai – stebina. Juk vadybininko paskirtis ir yra pasiekti, kad viskas įvyktų, nesvarbu, kokiomis sąlygomis. O padaryti kažką kitaip, naujai – irgi dalis kūrybos.

Pagalvoti apie „kitaip“ galima ne tik ištikus krizei, bet ir gerais laikais. Žiūrėti į „kitaip“ galima ne kaip į problemą, o kaip į žaidimą.

Dovydas Kiauleikis – kultūros vadybininkas.