Kelis pastaruosius mėnesius Lietuvos žiniasklaida, socialiniai tinklai tiesiog springsta nuo komentarų apie šalies aukštųjų mokyklų pertvarką. Tų komentarų intonacijas būtų galima skirti į tris grupes: neoliberalių ideologinių burtažodžių kupinus pasisakymus, poziciją „niekas nėra aišku ir negali būti suprantama“ ir tyruose skambantį balsą, kuris klausia, ką mums, universitetų studentams ir akademiniam personalui, daryti. Šios trys viešų pareiškimų grupės esti kaip beveik negirdinčios viena kitos.
Lietuvos universitetai nuo Nepriklausomybės atkūrimo plėtojosi gana savarankiškai ir patyrė evoliucinę, bet ne revoliucingą, kaitą. Sunku įsivaizduoti Šiaulius ir Klaipėdą be aukštųjų mokyklų – tai reikštų turbūt jau galutinį atskirties smūgį šiems regionams. Kita vertus, viename iš tų universitetų prieš dešimtmetį veikusi Vytelių pynimo katedra kelia absurdišką juoką. Abiejų universitetų bendruomenių laikyseną ir rūpesčius iliustruoja neseniai vykę jų susitikimai su visuomene. Per šias diskusijas beveik nekalbėta apie iš Vilniaus leidžiamą kokybės imperatyvą. Vienintelis bendruomenių rūpestis čia apibūdinamas klausimu, kaip išlikti. Kokybė, tarsi iš ekonomikos verslo ateinantis terminas, visada reiškia lyginimą: vienas produktas, prekė ar paslauga yra kokybiškesnė nei kita. Universitetams kokybė yra dar vienas žodis, neturintis jokio turinio – kiekviena aukštoji mokykla yra tiesiog unikali, ir tai labai sunkiai suvokiama vadybininkui, gyvenime nepatyrusiam ir nereflektavusiam jokio vienetinio, nepasikartojančio įvykio. Tokie žmonės nelinkę manyti, kad kitas, kaip asmuo, yra unikalus. Universitetų reforma pagal kokybinius reikalavimus tiesiog griauna unikalumą ir įteisina galimybę, kad unikalūs dalykai gali būti palyginami.
Dar vienas nuvalkiotas žodis, jungiant universitetus, yra „klasikinis“ išsilavinimas. Tie, kas jį vartoja, išmano, ką kalba, tačiau padėties šeimininkams – darbo grupėms ir komitetams – tai nieko nereiškia, nes jų pačių gretose to klasikinio išsilavinimo dažniausiai nėra nė kvapo. Verslo įtaka ir korporacinis mąstymas lėmė, kad per pastaruosius kelerius metus priviso studijų programų, kurių absolventų pasirengimas yra lygus profesiniam išsilavinimui. Kūrybines industrijas studijuojantis jaunas žmogus nieko negali pasakyti apie renesansinį ar barokinį mąstymą. Techninį išsilavinimą įgijęs bakalauras apie filosofiją nežino nieko, nes per filosofijos paskaitas jis galėjo veikti ką nori – dėstytojas prašė tik netrukdyti. Studentas parengtas rinkai, pasiektas atvirkščias ir neigiamas rezultatas – orientacija į verslą tikrai nerodo kokybiškesnio išsilavinimo. Ji reiškia tik siaurai mąstantį, neturintį nuomonės beveik apie nieką ir visada pasirengusį miegoti ten, kur dirba, bakalaurą. Kai kokybę imame matuoti kiekybiniais metodais, gauname visišką šnipštą ir atsiduriame kreivų veidrodžių karalystėje. Nepagrįsta tikėtis, kad dabartinė pertvarka yra palanki tendencijai suteikti klasikinį išsilavinimą.
Dar prieš dešimtmetį supratus, kad universitetai turės keistis, jų katedros patyrė esminių lūžių. Vienų universitetų docentai, esant mažiems atlyginimams, kone urmu virto profesoriais, kuriuos atleisti iš darbo nebus taip paprasta. Tiesa ir tai, kad dauguma docentų, profesorių yra vienos ar, geriausiu atveju, dviejų knygų autoriai per visą savo gyvenimą, nes apgynę disertacijas nustoja rašyti didesnius veikalus. Universitetų katedrų darbuotojai virto konkurentais. Išliks tik geriausieji – taip būtų galima apibūdinti dabar vyraujančias akademines nuotaikas. Kas tie „geriausieji“, kaip jie nustatomi, lieka neaišku tik stebinčiam procesus iš išorės. Iš tiesų, išliks tie, kurie dėstys 25 akademines valandas per savaitę (kitaip nesudurtų galo su galu), bus paklusnūs, menkai kritiški ir, svarbiausia, priklausantys akademinėms gaujoms. Tai išvirkščias kolegialumas – palankumas tik gaujos nariams, protekcijos saviesiems ir neapykanta kitokios mąstymo krypties ar mokyklos atstovams. Taigi įvairiose mokslų srityse turėsime kelias dešimtis gaujų, o studentai rinksis studijas pagal gaujos vado autoritetą ir jos pažiūrų sistemą.
Kaip spręsti tai, kas jau kelis dešimtmečius brendo kaitos link? Universitetų ir studijų sistemoje dėl menko finansavimo įvyko tokie pokyčiai, kokių tikrai neturėjo būti, ir jie tikrai nebūtų įvykę, jei finansavimas būtų buvęs pakankamas. Ir toliau atsisakant jį didinti, reforma virsta panacėja. Finansavimas pakankamas netapo, kadangi dėstytojai ir mokslininkai neturi veiklių profesinių sąjungų, ir jų protestai primena graudžius verkšlenimus, neturinčius jokios įtakos realybei. Kai valdžios užmojis sistemą sutvarkyti iš viršaus, dažnai ignoruojant universitetų autonomiją, virs tikrove, nebeliks daugelio dabartinių problemų, bet kartu ir tapatybių bei tradicijų – universitetai galutinai virs beveidėmis bendrovėmis, kuriose profesorius-pardavėjas pardavinės studentui-pirkėjui. Ar gali darbo grupės narys, atėjęs iš verslo, per du mėnesius perprasti universitetų specifiką ir kvalifikuotai patarti? Gyvatyną paprasčiau, per daug nesigilinant, sutvarkyti iš viršaus, nei kišti į jį rankas. Vis dėlto nepalieka liūdna nuojauta, kad sprendimai ateina ne iš sisteminių veiksmų, o iš įsigilinimų į kiekvieną konkretų atvejį, tačiau tokios pastangos iš šios „greitos“ valdžios reikalautų per daug laiko.