Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Euromaidano metais rusų kilmės prancūzų rašytojas Antoine’as Volodine’as (g. 1950) išleido onirišką distopinį romaną – siaubo pasaką apie Antrąją Sovietų Sąjungą „Terminus radieux“ („Švytinti pabaiga“ arba „Apšvitinta pabaiga“). Po naujos, šįkart lemtingos Spalio revoliucijos prieš vakarietiškas vertybes, pasaulis prievarta sujungiamas į Orbisą – sovchozais ir branduoliniais reaktoriais nusėtą imperiją. Po daugybės atominių sprogimų imperija virsta radioaktyvia dykra, kurioje veši mutuojanti gamta ir blaškosi somnambuliški nei gyvi, nei mirę personažai. Vienintelė užuovėja branduolinės mirties palytėtame pasaulyje – kolūkis „Terminus radieux“ ir jo spinduliuotės paveikti gyventojai, pasiskelbę naujos pasaulinės tvarkos ar, tiksliau, betvarkės šaukliais.

A. Volodine’as sumaniai, o kai kur gan komiškai maišo Rytų Europos istoriją, rusiškąjį mesianizmą, Šaltojo karo ir Černobylio tragedijos atgarsius. Tarkovskiškai sapniškas pasakojimas skaitytoją vedžioja po Zoną, šiurpiai paslaptingą ir nenuspėjamą, su begale lengvai atpažįstamų kultūrinių ir istorinių ženklų, pvz.: senovės kurganai, bylinos, cerkvės ir sibirietiški gulagai. Ant kliedesių ir susinaikinimo ribos laviruojanti imperija, velikaja deržava, visus be išimties įsuka į svaigų košmarų ir haliucinacijų verpetą, kraupiai rezonuojantį su pastarųjų savaičių įvykiais Ukrainoje.

Nesinori kalbėti apie pranašystes ar nuojautas, bet fikcinė „Terminus radieux“ tikrovė šiomis karo dienomis niekaip neišeina iš galvos. Rusijos ginkluotoms pajėgoms įsibrovus į Černobylį, vieną radioaktyviausių planetos zonų, visi patyrėme kažką panašaus į paralyžiuojantį klaiką: o kas, jei... Černobylio elektrinės darbuotojai rusų karių elgesį pavadino savižudišku: neatsakingas karinės technikos stumdymas kėlė radioaktyvias dulkes, kuriomis kvėpavo patys daliniai, atvykę į uždraustą Raudonojo miško zoną be jokių apsaugų. Kariai čia kasėsi apkasus ir gyveno juose lyg nesuprasdami, į kokią vietą pateko. O gal suprasdami? Gal jie jau peržengė antropologinės mutacijos slenkstį ir tapo atsparūs spinduliuotei kaip A. Volodine’o personažai – postapokaliptiniai sovietijos karžygiai?

Kovo 4-ąją Rusijos pajėgos apšaudė ir didžiausią Europoje Zaporižios atominę jėgainę, turinčią net 6 veikiančius reaktorius. Užsidegus vienam iš reaktorių buvo šaudoma į gesinti atskubėjusius ugniagesius. Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) išreiškė gilų susirūpinimą dėl Rusijos veiksmų taip arti jautrių branduolinių objektų ir kliūčių juose dirbantiems žmonėms užtikrinti jėgainių saugumą. Nors reaktorių konstrukcija, saugumo ekspertų teigimu, patikima ir gana moderni, o ir neturi grafitinių branduolių kaip Černobylyje, didžiausią pavojų šiuo atveju kelia galimi elektros tiekimo trikdžiai į atominę elektrinę ir su jais susijęs aušinimo sistemų gedimas. Kaip tik tokio pobūdžio trikdžiai sukėlė 2011-ųjų katastrofą Fukušimoje.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis keliskart kreipėsi į Vakarų lyderius įspėdamas dėl galimos atominės avarijos ir ragindamas rimčiau spausti Rusijoje vadovybę nutraukti karinius veiksmus. „Jei įvyks sprogimas, tai bus pabaiga visiems. Pabaiga Europai. Europos evakuacija.“ Zaporižia ir Černobylis nėra vienintelės branduolinės rizikos zonos Ukrainoje: čia veikia net keturios branduolinės jėgainės su 15 reaktorių, nepamirštant ir radioaktyvių atliekų saugyklų, į kurias taip pat šaudoma. Bet V. Zelenskio žodžiai atsimuša kaip žirniai į sieną: Vakarų lyderiai ir visuomenė, regis, labiau prisibijo branduolinio ginklo, kuriuo it vėzdu mojuoja Kremliaus autokratas, liepiantis nesikišti į vidinius Russkij Mir reikalus. Šįkart Vladimiro Putino gąsdinimai atominiu karu, kitaip nei po Krymo aneksijos, priimami už gryną pinigą.

Sovietų Sąjunga buvo atominė valstybė, pirmoji pasaulyje ėmusi statyti branduolines jėgaines ir kariniais sumetimais. Po imperijos griūties Ukraina mainais į saugumo garantijas Rusijai perleido visą savo branduolinį arsenalą (garsusis 1994-ųjų Budapešto memorandumas), anuomet trečią pagal galingumą pasaulyje. Taip Maskva pratęsė branduolinės supergalios tradiciją regione ir dar tais pačiais metais pradėjo kruviną karą Čečėnijoje patvirtindama imperialistinius užmojus manu militari. Ukrainoje V. Putinas kariauja jau ketvirtąjį savo karą. Ir nors vakariečiai šįkart reaguoja ryžtingiau į Rusijos pažeidimus kaimyninėje šalyje, tiesa ta, kad visus šiuos aštuonerius grobuoniškos rusų politikos Donbase ir Kryme metus Europa su agresoriumi palaikė verslo ir diplomatinius santykius.

Skaudžiausiai ES sprendimą judėti prie energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos išgyvena, ne paslaptis, Vokietija ir Italija – jos importuoja didžiąją gamtinių dujų dalį. Šių metų pabaigoje Vokietija yra pasižadėjusi uždaryti paskutinius šalyje veikiančius branduolinius reaktorius ir pasistūmėti kelyje link atsinaujinančių energijos šaltinių. Bet karas jaukia Europos dekarbonizacijos planus ir vėlei įžiebia aršią diskusiją dėl būtinybės grįžti prie atomo. „Der Spiegel“ retoriškai klausia, ar išmintinga aštrėjančios klimato krizės ir ekonominio nestabilumo akivaizdoje atsisakyti branduolinės energijos, kurią pati Europos Komisija nauju ir diskutuotinu siūlymu pripažįsta žaliąja. O branduolinio kuro entuziastai, tokie kaip Billo Gates’o startuolis „TerraPower“, plėtojantis net du naujus ketvirtosios kartos reaktorių tipus, atvirai kalba apie „branduolinį renesansą“, išgelbėsiantį ir žmoniją, ir dabartinį ekonomikos modelį.

Jei Europos rūpesčiai ir nuogąstavimai karo kontekste pirmiausia yra ekonominiai, V. Putino Rusijai, toliau stiprinančiai branduolinį arsenalą ir ką tik išbandžiusiai tarpžemyninę balistinę raketą, „specialioji operacija“ Ukrainoje įgauna vis ryškesnį ideologinį atspalvį. Dvasinį užnugarį carui teikia pats ortodoksų bažnyčios patriarchas Kirilas, postringaujantis apie šventą karą prieš degeneratus Vakarus ir būtinybę susigrąžinti ukrainiečius po tariamos istorinės vienybės vėliava. Vakariečiams tai skamba kaip girto žmogaus vepezojimai, o Rusijai yra esminis susikonstruoto tapatybinio naratyvo pagrindas ir misija, kurios ši tauta vaikosi ne vieną šimtmetį imperinės svajos pavidalu. Ukrainoje Rusija kariauja ir metafizinį karą.

Lenkų rašytojas ir žurnalistas Włodekas Goldkornas pastebi, kad realioji geopolitika visad koegzistuoja su atminties geopolitika, o Rusijoje pastaraisiais dešimtmečiais atmintį lipdo tokie ideologai kaip Aleksandras Duginas. A. Volodine’o romane „Terminus radieux“ irgi veikia savotiškas Duginas – šamanizmą praktikuojantis kolūkio raganius Solovėjus: įsibrovęs į radiacijos paveiktų žmonių sapnus žongliruoja jų troškimais, sąžine ir realybės pajauta, gąsdina ir vilioja, baudžia ir duoda išrišimą. Kol galiausiai kolūkiečiai nebesusigaudo, kas tikra, o kas tik susapnuota. Represinė valstybė veikia kaip tik taip: paverčia savo piliečius po fanatizmo ir propagandos užkrėstą stepę klaidžiojančiais somnambulais. Bet apie tai jau rašė iš atominės imperijos pabėgęs Josifas Brodskis: „Tironija – tai dvasinė visos tautos kastracija.“

Toma Gudelytė – vertėja, publicistė, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė.