Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Susidūrusi su literatūros sociologijos sąvoka „vartų saugotojai“ (gatekeepers) įsivaizdavau kadrą iš filmo „Nesibaigianti istorija“ („The NeverEnding Story“, rež. Wolfgangas Petersonas, 1984, pagal vokiečio Michaelio Ende’s to paties pavadinimo maginės fantastikos knygą). Vartus, pro kuriuos veda kelias pas orakulą, sergi du sfinksai, ir pagrindinis veikėjas turi gyvas praeiti juos. Pirmieji vartai praleidžia tik tuos, kurie pasitiki savimi, antrieji tampa veidrodžiu – parodo tikrąjį veidą.

Literatūros procesus galima regėti kaip maginę fantastiką: literatūros laukas, galingieji ir nuošalės gyventojai, simbolinio kapitalo sankaupos, kone sostų karai tarp diskursų ir... vienišas herojus, žengiantis siauru takeliu į literatūros šalį, svajojantis apie vietą žemėlapyje su pavadinimu ir bent kiek populiacijos, suprask, skaitytojų auditorijos.

Literatūros vartų saugotojai – įvairūs elementai, įgalintieji veikėjai (agents), stovintys tose vietose, pro kurias turi praeiti tam, kad neliktum užribyje ir nebūtum vadinamas marginalu. Tai ir asmenys, institucijos, įvairios didesnės ir mažesnės grupuotės, bendruomenės, organizacijos – tam tikras sąveikaujančių elementų tinklas. Jie turi galios spręsti ir paveikti, gali legitimuoti, tyliai ar garsiai pripažinti, kuris rašytojas vertas dėmesio, peršokęs kokybės kartelę ir jį reikia remti. Tokiam suteikiama teisė rašyti ir būti skaitomam – mat rašyti sau gali visi, o su juo – skaitomasi.

Vartų saugotojų sąvoką įvedė amerikietis psichologas Kurtas Lewinas 1943 m. išleistoje knygoje apie maisto įpročius ir pokyčių metodus. Kalbėdamas apie mitybą namų ūkiuose, jis iškėlė hipotezę, kad namų šeimininkės yra tie „agentai“, kurie nusprendžia, koks maistas pateks ant stalo. Taigi jos yra mitybos vartų saugotojos. Tai, kas bus patiekta skaitytojams, apsprendžia ne patys autoriai. Procesą reguliuoja kokybės ir netgi ideologijos filtravimo sistema, kuriai rūpi kultūrinis, kokybinis, politinis literatūros pobūdis.

Skamba kaip cenzūra? Panašumų tikrai esama, vartų kontrolė gali tapti cenzūra, jei įgalintieji veikėjai sulimpa į tas pačias pažiūras išpažįstančių bendraminčių, siekiančių sau naudos, darinį. Cenzūros atveju susidaro informacijos salos, kurias galią turintieji ignoruoja, atmeta, vadina melu. Tačiau tai kraštutinumas.

Mūsų visuomenėje rašytojas pradeda kelionę nuo artimojo rato (pirmųjų skaitytojų, pažengusiųjų kolegų) paramos, tada jo kūrinys turi būti atrastas leidyklos redaktoriaus, parengtas spaudai, platinamas, pastebėtas platesniojo rato (apžvalgininkų ir kritikų), vertinamas literatų grupės, bendruomenės, kultūros leidinių redakcijų, institucijų, rengiančių konkursus, festivalius, teikiančių prizus, stipendijas, apdovanojimus bei premijas, įvertintas arba (atmetimo būdu) nuvertintas. Autoriaus „išleidimas“ į pasaulinės literatūros lauką – dar kiti saugotojai. 

Svarbu ir knygos pozicionavimas knygynų vitrinose, knygas parduodančių interneto platformų perkamiausių sąrašai, bibliotekų parenkamas knygų išdėstymas lentynose, renginių su autoriais atranka. Mažųjų veikėjų galia mažesnė, paribiuose vyksta kitokie žaidimai ir jų kita kaina nei galios centre. Platusis ratas – literatūros vartotojas – šiame procese „balsuoja“ knygas pirkdamas, skolindamasis iš bibliotekos, dalyvaudamas literatūros renginiuose, skelbdamas savo nuomonę. Gali atrodyti, kad gerai perkama, populiari knyga – siekiamybė, tačiau su kokybe tai retai koreliuoja, ir čia vartų saugotojai negailestingi.

Didysis literato tikslas – ne bestseleris, o kanonizacija, simbolinis nemirtingumas puslapiuose, ir tai ne rinkodaros ar finansų reikalai. Sėkmingas yra tas, kurio pusėn stoja galios autoritetas. Kiek rašytojų laukia, kol nematoma ranka pasiūlys jo vardą Nacionalinės premijos komisijai, įtrauks į mokyklos programą, pristatys tarptautinėje knygų mugėje, parašys jo biografiją etc. (Beje, kanonizacija ne vieną autorių aplankė jau po mirties.)

Galime laikytis romantinės idėjos apie save patį kuriantį autorių, kurio genialumo neužgesins gyvenimo proza. Tačiau sociologija leidžia merkti akį ir klausti: ar tikrai? Ar nėra taip, kad genijų kuria jo autoritetingoji svita? Be talento genijaus gal ir nesukursi, bet ar nematome tokių pabandymų? Laimei, visi vartų saugotojai nėra bendraminčiai.