Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Pro senųjų namų Genujoje langus regėdavau Ligūrijos jūrą, mitinės Viduržemio, arba Mediterraneus (lot. tarpžemio), dėlionės fragmentą. Jūros idilė rodėsi ranka pasiekiama, nors realybėje mus skyrė tankiai urbanizuotas slėnis su dangoraižiais ir pramoniniais sandėliais, kalvas skrodžiantis greitkelis ir jo amžinas gaudesys, vasaros vakarais kiek prislopdavęs nuo įsiaistrinusių varlių kurkimo. Ir šis atstumo potyris nebuvo vien fizinis ar optinis – norint išvysti pirmapradės stichijos vaizdinį reikėjo ypatingos pastangos, vaizduotės ar užsimiršimo.
Panašiai ir su jūros lytėjimu – kasmet distancija, sakytum, tik ilgėja. Genuja, kaip ir Klaipėda, driekiasi palei kelių kilometrų ilgio jūros ruožą, iš vienos pusės spaudžiama Apeninų kalnų, iš kitos – ekonominių uostamiesčio ambicijų. Verslo dėsniai reikalauja nuolat gerinti rodik­lius ir kreives, kartais miestiečių, o kartais nykstančios jūrinės faunos sąskaita, nors dažniausiai jų abiejų. Žmonės ir gyvūnai – bendros ateities įkaitai: įsisiūbuojant istoriniam teismo procesui prieš Ligūrijos regiono prezidentą Giovanni Toti ir uosto „karalių“ verslininką Aldo Spinelli dėl korupcijos ir ryšių su mafija, toliau skubama statyti naująjį molą, leisiantį į Genują įplaukti dar stambesniems nei lig šiol krovininiams laivams ir keltams. Miesto ir regiono ateitis, kartoja valdantieji, – pažangi transporto logistika ir sparti turizmo plėtra.
Tokia vizija, išdidžiai pristatoma kaip mėlynojo verslo modelis, neva giminingas žaliajam, dangsto aplinkai ir vietos bendruomenėms pražūtingus sprendimus – paversti Viduržemio jūrą kruizinių laivų ir lainerių aikštele. Nesibaigiantys poilsiautojų ir konteinerių srautai toliau didina atstumą tarp jūros ir pakrantės gyventojų: vietovių specifikai ir kasdienybei abejingas greito vartojimo turizmas glemžiasi ištisus pakrančių ruožuos, laidoja juos po monstriškais cemento statiniais, dokais ir mokamais gultais. Šalies pajūris, konstitucijos ginama viešoji gamtos teikiama gėrybė, realybėje virsta preke, kaip ir pati jūra, už kurios artumą būtina susimokėti.
Įdomu, ką regi į Italijos krantus iš visų pasaulio kampelių plūstantys mauduoliai? Ar pastebi pakrančių privatizavimo mastus ir pasekmes? Ar ir juos vargina kurortinė karštligė, spūstys ir vienodėjanti panorama? O gal tokie paradoksai ir dilemos jiems nė motais? Juk atostogos – poilsio ir atotrūkio metas, per brangus ir per trumpas vietos įtampoms išjausti. O kaip masinio turizmo mėsmalėje save regi patys vietiniai – kaip pasmerktą Viduržemio ekosistemos dalį, nuolankiai užleidžiančią vietą naujoms invazinėms rūšims, ar kaip paradigmą bandančius apversti maištininkus?
2023 m. liepos 14 d. grupelė Toskanos aktyvistų įsiveržė į „Twiga“ bendrovės privatų paplūdimį Versilijoje ir išnešė visus gultus su skėčiais, simboliškai atlaisvindami battigia – bangų skalaujamą krantą. Šią akciją aktyvistai kartoja kasmet, dėl sąskambio su itališku žodžiu pasirinkę Bastilijos paėmimo dieną ir drauge minėdami datą (2016 m. liepos 14 d.), kai Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pripažino Italijos vyriausybių praktiką be viešųjų pirkimų pratęsti koncesijas pliažų įmonėms, tokioms kaip „Twiga“ (tarp akcininkų – ir pati turizmo ministrė), neteisėta.
Aktyvistai šalies pajūrio politiką kaltina ne tik ribojant laisvą vietos bendruomenių prieigą prie vandens, o tai ypač aktualu turint galvoje dažnėjančias karščio bangas bei psichinę cemento dykrose gyvenančių žmonių sveikatą, bet ir prisidedant prie krantų erozijos bei apleisties: išnaudojęs teritorijos išteklius ir potencialą, privatus verslas linkęs migruoti kitur ir neprisiimti atsakomybės.
Viduržemio jūros pakrantė – trapi geologinio ir žmogiškojo laiko dėlionė, jungianti skirtingas patirtis ir žvilgsnius. Bet tik dalis jų pripažįstami kaip teisėti: kitų, neteisėtųjų, valčių ir laivų nepasitinka platinami molai, jų kūnų nepriglaudžia privačių pliažų gultai, jų svajos ir orumas neverti pagarbos šiaurinio mare nostrum kranto akyse. Takusis vandens kelias, kuriuo dabar, kaip ir Homero laikais, tebemigruoja šimtai odisėjų, pamažu virsta sukarintu pasieniu, fizinės kančios ir pažeminimo vieta.
Pro naujųjų namų Genujoje langus šiandien regiu priešingą miesto pusę, bet, kaip ir daugelis čionykščių, jaučiu pulsuojantį jūros dugną su jo kapinynais – jų artumas gaudžia stipriau už abejotiną ateities pažadą ir retkarčiais spengiančioje žvilgsnių tyloje verčia kartoti italų rašytojo ir maištininko Erri’o De Lucos pasaulietišką maldą: „Jūra mūsų, kuri nesi danguje ir apglėbi salos bei pasaulio ribas, tebūnie palaiminta tavo druska...“