Ne vienas Lietuvos mąstytojas, publicistas yra pastebėjęs, kad pastarąjį dešimtmetį devalvuojami tie lietuvių kalbos žodžiai, kurie siejami su vertybėmis. Po Rolando Pakso apkaltos žodis „politika“ prilygo keiksmažodžiui. Epizodą tarp šio žodžio nuvertėjimo ir daugelio kitų virsmo į nieko nereiškiančius, tuščius baigia socialdemokratų partija, užsimojusi išnaikinti tai, kas mūsų šalies kaime nuo labai senų laikų vadinta bičiulyste. Partiniai bičiuliai netrukus išsivaikščiojo, o valstybės padangėje ėmė pūsti visuotinio inovatyvumo vėjai – žmonės, kaip patys teigia, kuriantys nematytus artefaktus ir nuolatos atsinaujinantys, užsigeidė tapti nauji, švieži ir nematyti.
Su inovacijų kultu vis dažniau skamba ir kitas daiktavardis – kūrybingumas, kuris, kaip vienoje iš inovacijoms skirtų konferencijų pažymėjo Linas Kontrimas, dėl pernelyg dažno ir nereikalingo vartojimo pradeda nusivalkioti ir tampa nieko nereiškiančiu garsų sąskambiu. Kūrybingi staiga panoro būti visi ir visada, tačiau siekiai nebūtinai virsta realybe. Norint suprasti, kas mūsų dienomis yra kūrybingumas, labai verta prisiminti lietuvių išeivijos poetą Algimantą Mackų, kurio 85-ąsias gimimo metines šiais metais minime. A. Mackus – tai ne Algirdas Julius Greimas, kasvakar besikreipiantis į televizijos žiūrovus trumpame reklaminiame siužete. Amerikos lietuvių poetas mūsų literatūros ir kultūros institucijų vertybinėje hierarchijoje žemiau, ne toks svarbus. Šiame kontekste minėtina Vytauto Didžiojo universitete neseniai surengta mokslinė konferencija, skirta A. Mackaus ir poetės Liūnės Sutemos metinėms pažymėti. Toks dėmesys iš dalies patvirtina nuostatą, kad lietuvių išeivija dabar domimasi selektyviai, tuo dažniausiai užsiima tik specialiai emigracijos temoms užsiangažavę mokslininkai ir įstaigos. Emigravusieji neretai vis dar atrodo išdavikai, palikę mus kentėti šiapus geležinės uždangos.
A. Mackaus ir kitų nužemintųjų poetų generacijos fenomenas įdomus tuo, kad bene pirmą kartą lietuvių kultūroje parodė, kaip kūrėjų grupė, būdama visiškai nepriklausoma nuo bet kokių autoritetų, gali steigti savitą kalbėjimą ir kūrybingumą. Žinoma, reikia prisiminti Antrąjį pasaulinį karą, sugriovusį žmonijos pasitikėjimą religija, mokslu ir meno istorija. Visi šie pagrindai susvyravo – po didžiojo civilizacinio sukrėtimo kalbėti apie tikintį, nuosekliai žinių siekiantį ir todėl kuriantį žmogų pasidarė neįmanoma. A. Mackus ir kolegų poetų grupė atsidūrė tokioje padėtyje, kurią apibūdinti padeda steigties sąvoka. Nuo antikinio polio laikų žinoma: norint steigti ką nors nauja, reikia nugalėti mitus, demitologizuotis. A. Mackaus publicistika ir poezija rodo, kad jam pavyko įveikti religinius mitus, pasirinkus abejojančiojo poziciją. Vis dėlto netikėdamas jis nebuvo kairuolis ar komunistuojantis. Jo žingsnis daug drąsesnis nei sovietų – jis išdrįsta atmesti Dievą ne tam, kad paklustų diktatoriui, o tam, kad pajustų, ką reiškia gyventi ir kurti išvis be jokio autoriteto, tačiau nepavirsti demoralizuotu žmogumi. Mintimi A. Mackus įveikė ir tautinius mitus, ypač stiprius pokario lietuvių išeivijoje. Tikėta – tautinis interesas dėl tėvynės laisvės yra vienintelė prasmingo gyvenimo egzilyje sąlyga. A. Mackus atmetė ir šią daugeliui jo tautiečių svarbiausią atramą. Kai nebelieka religinių ir tautinių mitų, ištinka atvirumas pasauliui ir būtinybė kurti pačiam iš savęs.
A. Mackaus kūrybingumą galima pavadinti imperatyviniu, nes jis grįstas kantiškojo moralinio imperatyvo logika. Immanuelis Kantas buvo vienas pirmųjų, Vakarų filosofijoje suformulavusių moralines maksimas kaip imperatyvą. Vokiečių mąstytojui imperatyvas reiškė, kad asmenines etines nuostatas privalu taikyti visuotinai. Jei elgesys nėra moralus, jis – imperatyvo išimtis. I. Kantas (iš dalies dėl Apšvietos ypatybių) buvo įsitikinęs, kad moralus žmogus gali būti visuotinė tikrovė.
A. Mackus ir jo bendraminčiai kūrybinę prievolę taikė pirmiausia sau. Praėjus beveik pusei amžiaus po nužemintųjų kūrybinio piko, galima tvirtinti, kad šių lietuvių įsitikinimai ir pozicijos, veikiant ir kitoms priežastims, virto imperatyvu, nes tai, kas asmeniška, tapo visuotina. A. Mackus lietuvių kultūros istorijoje galėtų būti vadinamas vizionieriumi, nuspėjusiu literatūros ateitį kelis dešimtmečius į ateitį. Kūrybingumas, dar netapęs imperatyvu kantiškąja prasme, įsteigtas ne kaip paklusnumo mitui rezultatas, o kaip savarankiška būtis, dabar tapo kantiškąja visuotine tikrove, kovojančia su tiražuojamais simuliakrais (kita šių laikų tendencija).
Jei nuolat nekartosime žodžio kūrybingumas, o priimsime visuotinę nuostatą kurti, visai tikėtina, kad imperatyvas, radęsis dėl Antrojo pasaulinio karo pasekmių, sukurs pasaulį be karų, nes žmonių bendravimas ir vienijimasis pagal interesus bus grįstas būtent kūrybingumo siekiu. Kai galutinai žlugs ideologiniai tikėjimai, gali rastis savotiškas kūrybinis polilogas, įveiksiantis destruktyvius žmogaus polinkius. Jei tai neįvyks, pasitvirtins žmonijos istorijos, kaip amžinosios kartotės, tendencija, kuri tebus nuolatinis tų pačių žodžių, idėjų ir reiškinių dauginimas, bylojantis, kad mus nuoširdžiai jaudina ir mums rūpi vis mažiau realybės fenomenų.