Tado Kazakevičiaus nuotr.

 

Giedrės Beinoriūtės filmo pavadinimas itin tikslus: „Sacrum ir profanum Pievėnuose“. Atrodytų, pasiruošimas velyknakčio apeigoms ir pačios budynės aiškiai skaido fiksuojamą aplinką į kasdienos detales ir šventas akimirkas. Bet kiekvienas žiūrintysis atskiriems fragmentams gali suteikti atitinkamą statusą, ir visai nebūtina galvoti, kad šventa yra tik tai, kas yra bažnyčioje, o profaniška – kas už jos durų. Net priešingai: susirinkusių kaimynių būrelis skaito Šventąjį Raštą ir stebisi, kokios nesąmonės ten surašytos, – jos jau tikrai žino, kas buvo Kristaus tėvas! O jaunimas, sušauktas atlikti kasmetinės pareigos, nenusiteikęs pakylėtai.

Kartu ši dalyba į sacrum ir profanum galioja pačiam filmui kaip kino menui: chrestomatinis pūgos vaizdas pradžioje šliejasi prie lietuvių kino dokumentikos standartų, bet ir kelia šypseną primindamas apie tuos anekdotinius „arklius rūke“. Kadrai, fiksuojantys budėjimą prie Kristaus karsto (tiksliau, paguldyto medinio kryžiaus), pernelyg buitiški, išduodantys ir budėtojų nuovargį, ir visišką ritualinio vaidinimo dirbtinumą. O vos tik giedamus „Kalnus“ užgožia kino muzika, tuoj pakylame į sakrališką kino erdvę. Ir ilgas kadras, kai tupėjęs šuo staiga pasileidžia skuosti per lauką pasitikti šeimininko, grįžtančio su trimitu po budynių, tada abu kartu patraukia namo, – taip gali prasidėti Biblija.

G. Beinoriūtė kaip XIX a. antropologė fiksuoja išlikusios tradicijos elementus vienoje ir galbūt vienintelėje Lietuvos gyvenvietėje, Pievėnuose. Tačiau šioje juostoje matome, kaip tradicija susiduria su laiku ir jai iškyla grėsmė. Ne dėl karo Ukrainoje, sklindančio per radiją ar televizorių, ar kai vaikų valdomas dronas reiškia jau nebe žaislą. Tradicijos laikomasi įsikibus, ji pateikiama tarsi neginčijama vertybė, bet gal būtent čia ir glūdi grėsmė? 

Moterys neperskaito Biblijos, jaunuomenė netiki ir nebesimeldžia. Juos sukviečia, jie paklūsta. Tiksliai fiksuojama tradicijos įkalintųjų elgsena. Vyresniems suprantama, čia tarsi jų erdvė; jie be klausimų ruošiasi, prapučia instrumentus ar siuva baltas juostas ant tamsių kelnių (džinsai – „sueis“). Jaunuoliai stoviniuoja, laukia. Man tai iki skausmo primena privalomus susiėjimus, kuriuose neturintys ko pasakyti kaimynai ar tolimi giminės bando tylą sklaidyti plepalais apie mašinas, variklius, matuojasi laiką, per kurį atvyko iki šios vietos, ir aiškinasi, kodėl anie vyko per čia, nes juk per ten būtų buvę greičiau, nors ir toliau...

Tai filmas, rodantis ribos visuomenę, kuri nebūtinai yra Pievėnuose, gal net daug kur. Kuri inertiškai mano, kad tradicijų pančiai yra gerai, nes – tiesiog gerai. Nors tai patiems dalyviams jau tampa svetima, o ir aplinkiniams nuobodu. Kaip tas žydo personažas, kuris, nors subtitruose pavadintas persirengėliu, nepadaugina prasmės. Daugiau absurdo, nedermės su šiuo laiku.

Atrodo, kad tikėjimas čia vis dar yra privalomas, tarsi metafizinis. Man priimtinesnė diurkheimiška religijos samprata – ji turi tvirtinti bendruomenę, Dievas yra tiesiog genties vėliava, totemas. O jei bendruomenės nelieka fiziškai ir ją bandoma lipdyti dirbtiniais ritualais, nebelieka ir sacrum. Be abejo, yra daugiau veiksnių – kartų kaita, gyvensenos pokyčiai, laiko tempas. Į tradiciją vis labiau kėsinasi banali kasdiena. 

Šįmet išpuolė laimė stebėti Velykų apeigas mažame Graikijos miestelyje. Su gyvu bendravimu bažnyčioje per mišias, su „karsto“ (iš tiesų – gėlėmis padabintos ikonos) nešimu per miestelį, kuomet kaimynai bosvelijų smilkalais sveikina procesiją, apsikabina, pasišneka; su per patį velyknaktį dalijama ugnimi, šaudomomis petardomis, kai ugnis žvakėse keliauja į automobilius ir paskui – į namus. Sacrum nėra a priori pakylėtas iki transcendencijos, bet sumišęs su kasdiena tampa šventumu, nes pirmiausia yra bendruomenė, kuriai po žvilgsnių į dangų ateina bendrystės ir linksmybių laikas. Iš pat ryto ant iešmo besisukantys avinai, tada valgymas, vynas ir šokiai. Net daugiabučių kiemuose – lyg realybėje regėtum Kotrynos Zylės „Mylimus kaulus“. Pievėnuose šventės nuotaiką pakeičia nuovargis.

Akla tradicija virsta egzotika. Bet jei ketinama ją išlaikyti, ar tikrai būtina įsikibti į neva nepakeičiamus ritualų fragmentus? Jei Pievėnuose atsirado merginų komanda ir niekas dėl to nepražilo, gal ir kiti elementai gali būti keičiami, kad atgimtų ne tradicija, o bendruomenė? Kad jai pačiai būtų gyva ir svarbu, o ne tiesiog – „reikia“. Kaip buvo svarbu Henriko Šablevičiaus filme „Pabuvam savam lauki“ jau nebesančio kaimo gyventojams kasmet susirinkti toje pačioje vietoje. Nes reikėjo jiems, ne tradicijai.