Ugnės Vasyliūtės nuotrauka

 

Anądien sapnavau karą, nors beveik niekada nesapnuoju. Virš miesto lėkė skeveldros, jos žiro į vis mažesnes, o šios kliudė namus ir juos taškė tarsi vandens srovė popierių. Kaip vaikystėje žaidžiant tet­rį – tos atplaišos mainėsi prieš paliesdamos taikinį, kol įgaudavo tinkamą formą, kad užpildytų spragą, atitiktų ir tada visa statinių eilė ar namo siena tiesiog pranykdavo.

Karas idealiai prisiglaudžia ir tarsi nulupa odą. Galima tik svajoti apie formą, kurios neįmanoma pakartoti, apie pavidalą, kurio neatitiktų jokia grėsmė ir taptų neįmanoma sugriauti, nes neįmanoma perskaityti; tapti rašmeniu, kurio neįmanoma iššifruoti, todėl neįmanoma sunaikinti. Tai savaip susiję su Ukrainos miestuose nulupamais gatvių pavadinimais arba tardymu George’o Orwello romane „1984“, kuriame pagrindinis veikėjas jaučiasi viską išdavęs ne tada, kai išpasakoja visas būtas ar nebūtas paslaptis, o kai tardytojui sugeba išsakyti, kas jam iš tiesų brangiausia.

Neperskaitomumas gali būti kodu, reikalingu atrakinti Tomą Kelertą. Ričardo Gavelio „Jauno žmogaus memuarų“ personažą, kuriam adresuojami mirusio Leono Cipario laiškai iš anapus. Proga juos iš naujo skaityti ir apie tai kalbėti – Eglės Švedkauskaitės „Jauno žmogaus memuarų“ premjera, įvykusi gegužės 14-ąją Jaunimo teatre.

Vos pradėjus palengva skleistis uždangai apėmė jausmas, kad čia mes ne šiaip sau: pro plyšį tarp užuolaidų matyti palubėje kyšantis beveik per visą sceną išsidriekęs Vilniaus sporto rūmų fasadas, scenoje sustatyti muzikos instrumentai, sovietinio pilkumo dermantinu traukti minkštasuoliai ir baras, o scenos viduryje – Leonas Ciparis (akt. Vainius Sodeika), prislėgtas ant krūtinės gulinčio akmens. Sporto rūmų kampe ant stulpo kybo gausybė stebėjimo kamerų, primenančių nukryžiuotojo figūrą, ne tik liudijančių, kad esame stebimi, bet ir suteikiančių stebėjimui tam tikro sakralumo. Kūrybinė komanda kiekvieną objektą scenoje įmagnetinusi, prisodrinusi keistai patrauklios ir prikaustančios įtampos. Ją papildo hipnotiška Agnės Matulevičiūtės kurta muzika, dažniausiai atliekama gyvai scenoje pačių aktorių.

Spektaklis narplioja atminties, vienatvės, bend­ruomenės, žmonių niveliavimo, melo bei tiesos temas, groteskišką sovietinę savimi mintančią sistemą, vietomis pakvimpa bandymu iš nieko iškapstyti Dievą, tiksliau, net ne Dievą, o sielą, per atmintį prisikasti iki nenuginčijamos žmogiškumo esmės, kuri, rodos, buvo pradanginta per dešimtmečius besitęsusią cenzūrą ir minčių kastraciją. Justi Sąjūdžio bei laisvėjančios minties užuomazgos. Jas atsveria tvirtą valdžios ranką įkūnijančio Uošvio – partijos sek­retoriaus (akt. Vytautas Anužis) patikinimas, kad tai egzistuoja tik tol, kol leidžiame mes.

Dūsaudamas, kad „niekas mūsų nemokė būti savimi“, įtikėjęs vadovėlinėmis socializmo nuo­statomis Leonas ieško būdų steigti save per bend­ruomenę, bando reikalauti teisingumo ir tampa reikšmingu funkcionieriumi. Jo bičiulis ir oponentas Tomas Kelertas (akt. Sergejus Ivanovas), gravituojantis aplinkui tarytum kosminis palydovas, eina priešingu – vienatvės, atviro cinizmo, filosofijos bei vidinio maišto – keliu. Scenoje pasirodo tik fragmentiškai, daugiau laiko praleidžia prie būgnų kurdamas spektaklio ritminį pagrindą.

„Memuaruose“ ima ryškėti vėliau R. Gavelio „Vilniaus džiaze“ išplėtota idėja – socializmas žlugtų akimirksniu, jei visi žmonės nuoširdžiai, paklusniai vadovautųsi visais viešais priesakais, net absurdiškiausiomis nuostatomis ir nebandytų slapčia gyventi kito gyvenimo, negrįsto taisyklėmis. Spektaklyje ryškūs epizodai, kai slaptas gyvenimas jau nebeturi šaknų už sistemos ribų, bet kyla pačioje sistemoje: Leono tėvas vis prisiekinėja, kad svarbiausias dalykas yra darbas, nors slapčia jo nekenčia. Nepaisant to, grįžęs iš gamyklos išsyk keliauja į dirbtuvę ir ten nuolat kažką meistrauja, kol, ironiška, būtent už tai yra įskundžiamas, o dirbtuvė konfiskuojama.

Aštrus kontrastas tarp to, ką sistema žada ir ką iš tiesų duoda. Siūliusi lygybę, bendrystę bei sąžiningą atpildą sistema pasirodo kaip grubiai tašyta autoritarinė mašina, valdoma elegantiškų savimylų. Vis dėlto žmogui, užaugintam su įgyvendintos bendrystės (šviesaus komunizmo rytojaus) pažadu, įgyvendinimo tenka ieškoti visai kitur. Čia pasirodo Alekso Kazanavičiaus įkūnytas didysis Li, kurio provaizdžiu tapo anuomet pagarsėjęs ekstrasensas Anatolijus Kašpirovskis. Didysis Li – hipnotizuotojas ar sektos lyderis, ne tik gydantis ligas (net ir salės žiūrovų), bet ir buriantis bendruomenę, tariama atjauta, šiluma, artumu pildantis sistemos netesėtus lūkesčius. Netikėtai šiuolaikiškai nuskamba jo prieiga prie žmonių – per gydymą ir skausmą. Įtrauktieji greitai ima murmėti klišes ir dvasingus pezalus. Salėje šios situacijos sutiktos juoku. Tikiu, ne vienas prisimena ar artimoje aplinkoje patyrė, kaip tokios grupės ar sektos pasiglemžė net ir labai protingus, apdairius žmones.

„Jauno žmogaus memuarai“ verčia klausti, ar įmanoma save sukurti iš nieko, savyje apčiuopti kitą būtį, jei dešimtmečius buvai augintas hipnotizuojančioje aplinkoje. Šis klausimas ypač aktualus Rusijos kontekste – kodėl jos piliečiai nesipriešina režimui. Kaip lipdyti save, kai neįmanoma pakeisti mėšlo, kuriame skęsti? Tampa nereikalinga valia, nebesvarbūs tikslai, ryšiai, troškimai, elgesys su aplinkiniais ar savo kūnu. Ši būklė tarsi tiltas Rusijoje gan populiaraus trash streamingo link, kai per tiesiogines transliacijas žmonės už pinigus arba ir tiesiog stebėtojams paraginus užsiima viskuo: nuo alkoholizmo ar tuštinimosi prieš kamerą iki savęs ar kitų žalojimo, kartais net nužudymo, nes vienintelis atskaitos ar vertinimo taškas yra sistema, kuriai esi nesvarbus, ji pasiruošusi ištrinti tave pagal pareikalavimą.

Vis dėlto R. Gavelis kūrybinei komandai nebuvo lengvai atrakinamas. Pasakojimas iš dalies seka knyga, bet kartais trūkčioja, kai kurie epizodai iššoka be konteksto, tarsi išlupti iš platesnės įvykių sekos ir tuomet sunkiai perskaitomi. Eižėjimas ypač juntamas pačioje spektaklio kulminacijoje, kuri ne visai išsiriša (pvz., istorija apie Leono sūnų įkrenta taip netikėtai, jog vos supranti iš kur), praeina punktyrais, lyg trupė būtų pavargusi tęsti pokalbį ir iki galo išsemti R. Gavelio nevilties šėlą. Labiausiai laukiau epizodo, kuriame Leonas, kankinamas didžiojo Li sekėjų, turi stebėti, kaip dvasios guru žagina jo mylimąją, tačiau jį palaužia ne pats kankinimas ar vaizdas prieš akis, o patiriamo skausmo pauzėse ištinkantis paleng­vėjimas ir baimė, kad skausmas vėl ateis, tačiau šio epizodo nebuvo.

Be jau minėtų aktorių, įspūdingai vaidino Viktorija Kuodytė, įkūnijusi Leono seserį, garsią Kauno kurvą, su visu iš nevilties kylančiu pasididžiavimu, skurdo išdidumu. Taip pat ir Leono žmoną Viktoriją vaidinusi Jonė Šadeikė bei netikėtai šmaikšti, užtik­rinta Giedrė Giedraitytė. Nors moterų personažai nei romane, nei spektaklyje nėra plėtojami, čia jie kibirkščiavo balansuodami tarp nevilties ir humoro.

Režisierei E. Švedkauskaitei pavyko sukurti dinamišką spektaklį su tvirtu stuburu, nebandyta tiesiogiai atkartoti vaizduojamo laikotarpio vizualinės atmosferos, visko panardinti į pilkumą, erdvėlaikis atskleistas simboliškai, per tam tikrus vizualinius archetipus (sporto rūmai, „diplomatai“, rūbų detalės, besaikės išgertuvės ir kt.). Vaizdiniai tik sustiprino įspūdį, kad fasadas prieštarauja iškrypusiai vidujybei.

Galvojau, kad nuo Gavelio labai netoli iki Pelevino, kad pelevinai atsiranda būtent tokiose beviltiškai supuvusiose sistemose. Keista matyti, kad salė buvo užpildyta tik pusiau, nors vykstant karui tai turbūt neturėtų stebinti – labiau norisi jungtis į veik­las ar reginius, kurie tiesiogiai reflektuoja aktualijas, leidžia dalyvauti. Pavyzdžiui, performansas, kaip žanras, gali daug greičiau reaguoti į situaciją (kaip prie Rusijos ambasados „kruvinu“ tvenkiniu plaukiant Rūtai Meilutytei). Tačiau teatras gali įelektrinti daugiau klausimų, juos įmagnetinti ilgesniam laikui. Vis akivaizdžiau, kad teatro scenoje nebus išspręstos problemos ir konfliktai, nekils perversmai ir revoliucijos, bet galima suprasti priežastis, užslėptas traumas ir pasekmes, įvardyti ir prisiminti, leisti atminčiai formuoti imunitetą.

Zigmas Pakštaitis – geranoriškas meno procesų dalyvis. Studijavo VU lietuvių filologiją, domisi teatru, literatūra, fotografija, muziejais. Gyvena.