× Valdas Puteikis

Albanų kilmės prancūzų choreografas Angelinas Preljocajas beveik tris dešimtmečius gyvena ir kuria Pietų Prancūzijoje, Provanso Ekse. Jo trisdešimties šokėjų trupė „Ballet Preljocaj“ kasmet Prancūzijos ir užsienio publikai parodo per 120 spektaklių. Ir ne tik savo miesto salėje „Pavillon Noir“ – birželį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko A. Preljocajo šokio spektaklio „Parkas“ premjera.

 

Angelinas Preljocajas

 

Kaip apibrėžtumėte parko sąvoką, idėją ne tik kaip miesto topografinį, dendrologinį objektą?

Pirmiausia galvoju apie prancūziškąjį parką, vadinamąjį barokiškąjį parką, kur gamta matematiškai tiksliai pažabojama žmogaus, kur geometrinės formos turi savas prasmes ir reikšmes, kur matai pagrindinius šio parko elementus – bosketus, kabinetus, labirintus, paviljonus. XVII a. Prancūzijos karalius Liudvikas XIII, o vėliau ir Liudvikas XIV, pasitelkęs itin talentingą kraštovaizdžio architektą André Le Nôtre’ą, dvare po atviru dangumi sukūrė itin magnetizuojančią meilės žaidimų, vilionių, flirto, slėpynių, vojerizmo atmosferą. Nuo romantiškų pasimatymų iki nepažabojamų aistrų; nuo „ne“ iki meilės ekstazės. Nepamirškime, kad prancūziškasis parkas buvo vieta formuotis tarp dvariškių paplitusiam libertenų (liet. laisvamanių) judėjimui, jų kultūrai ir subkultūrai. Taigi prieš trisdešimt metų gimusi mintis šokiu papasakoti prancūziškojo parko idėją, veikiamą „pavojingų ryšių“, šiandien pasiekė ir jūsų Operos ir baleto teatrą.

Ar pats dar šokate?

Kasdien. Neįsivaizduoju dienos be šokio – kalbu ne tik apie tą, kurį kartu repetuojame su artistais, bet turiu ir savo judesio elementų, kuriuos, skambant muzikai, visada kartoju. Tai darydamas ieškau naujų kompozicinių niuansų. Žinau savo amžių, žinau kūno galimybes ir suprantu, kad jau neatliksiu tokio junginio, kuris lengvai pasiduoda dvidešimtmečiam ar trisdešimtmečiam šokėjui, bet nuolatinis judėjimas yra mano gyvenimo stichija.

Galėtumėte tai pavadinti savo pašaukimu?

Greičiausiai taip. Matyt, nuo to momento, kai tėvai, politiniai pabėgėliai, paliko komunistinio režimo neišvengusią tuometę Jugoslaviją. Į pietrytinį Paryžiaus priemiestį Susi an Bri atvykau būdamas mamos pilve... Emigracija šeimai brangiai kainavo: komunistinis Albanijos premjero Envero Hoxhos režimas mano senelę už iš šalies pabėgusį mano tėvą, jos sūnų, kuris savo motinos taip ir nebepamatė, įkalino ilgiems metams.

Iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi dalykai kartais mums užprogramuoja vienintelį pašaukimą, vienintelį kelią, iš kurio niekur nebesukame visą gyvenimą. Kai man buvo devyneri, viena klasės draugė padovanojo knygą apie šokio meną. Staiga mano žvilgsnis sustojo ties baleto primarijaus Rudolfo Nurejevo nuotrauka: itin išraiškingas šokėjo šuolis ore, o jo veidas spindėjo nepaprastu gėriu ir buvo nutviekstas nepaprastos šviesos. Po nuotrauka buvo užrašas: „Rudolfas Nurejevas, perkeistas šokio“. Nelabai supratau, ką tai reiškė, bet jaučiau, kad tai susiję su jausmais ir kūnu. Likau sužavėtas ir iki šiol manau, kad ta akimirka, kai iš nuotraukos pamačiau šokėjo sielą, ir buvo mano pašaukimas. Anuomet lankiau dziudo treniruotes, vieną dieną draugę palydėjau į baleto pamoką. Kai mūvėdamas baltas kimono kelnes ir vilkėdamas sportinius marškinėlius jos repeticijų salėje prie sienelės pamėginau atlikti keletą šokio judesių, pajutau, kad tai, ką darau, esu šimtu procentų aš.

O su Rudolfu Nurejevu susitikau gerokai vėliau. Būtent jis mane pakvietė dirbti į Paryžiaus „Opéra Garnier“, būtent jo dėka ir jo padrąsintas lygiai prieš trisdešimt metų ėmiau kurti spektaklį „Parkas“ ir parodžiau jį Paryžiaus publikai. Prieš pat savo mirtį Rudolfas Nurejevas dar spėjo apsilankyti mano šokio spektaklyje „Vestuvės“, kurį 1993-iaisiais pastačiau pagal to paties pavadinimo Igorio Stravinskio muzikinį kūrinį.

 

„Parkas“. Martyno Aleksos nuotraukos

 

Šiandien mūsų visuomenėje, ypač meno pasaulyje, lyčių skirtumai ir vaidmenys nebetenka aiškių ribų, tačiau jūs augote ir kaip menininkas formavotės septintąjį praeito amžiaus dešimtmetį, kai berniukams labiau derėjo žaisti futbolą.

Stipriausias vaikystės įspūdis – Paryžiaus „Opéra Garnier“ žiūrėtas Piotro Čaikovskio baletas „Gulbių ežeras“ – su nepakartojamais atlikėjais Attilio Labis ir Patrice’u Bart’u... Visa tai pamačiau vieno šiame operos ir baleto teatre dirbusio profesoriaus dėka – jis po pirmų mokslo metų baleto mokykloje mus, vaikus, pakvietė „į tikrą teatrą“. Tiesa, baleto meno vėliau nepasirinkau, nes dar paauglystėje supratau, kad modernus šokis man kur kas artimesnis ir turi kur kas daugiau neribotų galimybių. Jo kalba dažnai nepavaldi protui, o kūno judesys neretai atliekamas pirmiau, nei ištariamas žodis. Vaikystėje vienu metu lankiau ir šokio pamokas, ir dziudo treniruotes, tad po tam tikro laiko supratau, kaip kovos meno ir šokio estetikos pasitelkimas, derinant klasikinę ir šių dienų muziką, ieškant paralelių tarp mokslo ir meno, padėjo siekti virtuoziškumo. Šie dalykai skatino gilintis į kūno galimybių ribas, jungti jėgą ir trapumą.

Galiausiai šiuolaikinio šokio kūrybos skonį leido pajusti Karin Waehner, išėjusi vokiečių ekspresionistinio šokio mokyklą, kurios pirmtakė buvo Pina Bausch. Taip, tiesa, gimtajame Paryžiaus priemiestyje, taip pat ir tarp klasės draugų į šokantį berniuką buvo žiūrima, švelniai tariant, keistai. Iš tėvų palaikymo irgi nesulaukiau, nes kai gamykloje dirbanti mama šia tema paklausė savo kolegų nuomonės, nesulaukė nė vieno pritariančio balso. O mane toks negatyvus aplinkos požiūris tik stiprino ir grūdino – kuo daugiau sulaukdavau neigiamų reakcijų, tuo labiau norėdavau šokti. Laimei, šiandien, daugėjant šokio žanrų, į areną veržiantis hiphopui, šokantis vyras jau nėra nesusipratimas.

Provanso Ekse vadovaujate trisdešimties šokėjų trupei „Ballet Preljocaj“. Ko labiausiai iš jų reikalaujate?

Charakterių įvairovės – to, ko visada pageidavo ir mano pirmasis modernaus šokio mokytojas, itin talentingas artistas ir choreografas Monpeljė šokio teatro solistas Dominique’as Bagouetas. Jis buvo vos šešeriais metais vyresnis už mane, tačiau šį pasaulį paliko labai anksti, 1992-aisiais, – tapo AIDS auka. To paties iš trupės reikalavo ir antrasis mano mokytojas amerikiečių choreografas Merce’as Cunninghamas, su juo susipažinau ir turėjau garbės dirbti Niujorke. Taigi savo trupę visada noriu matyti ne kaip vienos rūšies gėlių puokštę, o kaip pačių įvairiausių – lai būna rožės, tulpės, vilkdalgiai, erškėčiai; lai būna šokėjos ir šokėjai aukšti, žemi, stori, liesi. Vieni turi šoklias kojas, kiti – lanksčius liemenis. Geras šokėjas, mano akimis, – tai erdvės ištroškęs kūnas.

Tai, kad sėkmingai aktualizuojate klasikinę medžiagą, rodo itin platų jūsų kultūrinį akiratį. Tarkime, spektaklyje „Parkas“ itin organiškai siejate W. A. Mozarto klasikinius kūrinius su Gorano Vejvodos elektroninės muzikos ištraukomis.

Matyt, iš prigimties esu daugiadarbis, visada turiu kelis lygiagrečiai plėtojamus projektus, kurių idėjos kyla iš pačių įvairiausių aplinkybių: gali tai būti skaitoma knyga (kažkada labai paveikė Laurent’o Mau­vignier romano „Ką vadinu užmarštimi“ epizodas apie apsaugos darbuotojų nužudytą benamį, iš prekybos centro pavogusį alaus), lankoma paroda (kas gali būti įspūdingiau už XVII–XVIII a. tapytojo Antoine’o Watteau kūrybą), naujai išgirsta muzika (tarkime, vokiečių kompozitoriaus Karlheinzo Stockhauseno „Sraigtasparnių“ styginių kvartetas įkvėpė sukurti šokio spektaklį „Sraigtasparnis“), susitikimas su šokėja; gali paveikti koks nors rezonansinis visuomenės įvykis, kronikinė žiniasklaidos informacija. Būna, kad šokio dramaturgiją padiktuoja klasikinė muzika, – taip gimė „Snieguolė“, įkvėpta daugsyk klausyto Gustavo Mahlerio. Vis dėlto labiausiai esu veikiamas literatūros, ypač XVII–XVIII a., autorių: Pierre’o Carlet de Marivaux, Madame de La Fayette, Pierre’o Choderlos de Laclos. Kai 2009-aisiais stačiau „Lyno akrobatą“, šiam monospektakliui pasitelkiau Jeano Gennet tekstus. Tais metais visi mano aktoriai daug gastroliavo, neturėjau su kuo dirbti, o kankino kūrybinis alkis, todėl vaidmens ėmiausi pats, nepaisydamas savo 52 metų ir to, kad penkiolika metų jau nebuvau šokęs scenoje. Kartais man smalsu vieną medžiagą supriešinti su kita ir stebėti, kas iš to galėtų pavykti. Tai panašu į fizikos moksle atliekamus metalų atsparumo karščiui eksperimentus.