„Spragtukas“, gruodį ir sausį užplūstantis operos ir baleto teatrus kone visame civilizuotame (teatralizuotame) pasaulyje, – beveik keiksmažodis intelektualiau nusiteikusiems žiūrovams. Ir vėl! Bet jei šeimoje yra vaikų, nuostata išsyk pasikeičia. Tuomet „Spragtukas“ – lyg Kalėdos, turi būti, ir tiek. Šiuo požiūriu nesu jokia išimtis, bet kad būtų įdomiau – kultūrinės edukacijos vardan – nutariau su šeima šį kartą „Spragtuką“ žiūrėti Latvijos nacionaliniame operos ir baleto teatre. O kadangi atvykome iš vakaro ir kaip tik tądien, sausio 19-ąją, rodė „Skrajojantį olandą“, nepraleidau naujausio šio teatro operos pastatymo. Tad nuo jo ir pradėsiu.

Richardo Wagnerio „Skrajojantis olandas“ lat­viams yra tas pats, kas mums „Traviata“, – pirmasis latvių operos trupės spektaklis, nuo kurio pastatymo 1918 m. spalio 15 d. skaičiuojama šio nacionalinio teat­ro istorija. Negana to, „Skrajojantis olandas“ rodytas ir tuomet, kai po mėnesio, 1918-ųjų lapkričio 18 d., teatro pastate paskelbta Latvijos nepriklausomybė (spektaklis rodytas lapkričio 19 d.). Nenuostabu, kad toks reikšmingas latviams „Skrajojantis olandas“ Rygos operos scenoje statytas ne kartą (kaip pas mus – „Traviata“), tačiau ne tik po 1918-ųjų, bet ir prieš. Mat 1863 m. Rygoje iškilo dabartiniai operos teatro rūmai, kuriuose anuomet veikė Vokiečių teatras, o paskelbus nepriklausomybę – Latvijos nacionalinė opera. Kultūrinė aplinka ir tradicija lėmė, kad ir Vokiečių teatre, ir Latvijos nacionalinėje operoje buvo rodomi apskritai visi svarbiausi R. Wagnerio veikalai. Antai 1919 m. LNO parodo „Tanhoizerį“, 1921 m. – „Tristaną ir Izoldą“, 1925 m. – „Niurnbergo meisterzingerius“, 1926 m. – „Valkiriją“, 1934 m. – „Parsifalį“ ir t. t. Gal tik tarybiniais metais tradicija priblėso, tačiau R. Wag­neris Rygoje vis viena buvo reikšmingas autorius. Verta prisiminti ir tai, jog kompozitorius 1837–1839 m. gyveno Rygoje, o bėgdamas nuo kreditorių iš šio miesto laive siaučiant audrai praleido daug valandų, tai ir paskatino jį sukurti „Skrajojantį olandą“ – operą apie ramybės nerandantį vaiduoklių laivą.

Dabartinis „Skrajojančio olando“ pastatymas sukurtas 2018-ųjų rugsėjį ir skirtas Latvijos operos 100-mečiui. Tačiau spektaklis neturi nė žymės jubiliejinės pompastikos. Atvirkščiai, statytojai sukūrė itin asketišką ir net, sakyčiau, „nepatogų“ spektaklį. Režisierius Viesturas Kairišas, patyręs operų statytojas, prisiminė utopines R. Wagnerio intencijas „Skrajojantį olandą“ rodyti kaip vienaveiksmę operą. Atsispyręs nuo realios kompozitoriaus pabėgimo istorijos režisierius nutarė, kad šių laikų bėgantis žmogus, ko gero, rinktųsi lėktuvą. Todėl operos veikėjai – „Skrajojančio olando“ vaiduoklių laivo įgula ir Dalando jūreivių įgula – paversti dviem lakūnų komandomis, vilkinčiomis vienodas uniformas. Apskritai visų veikėjų kostiumai žydri, išskyrus Eriko (Olando mylimosios Zentos sužadėtinio) žemiškos spalvos kostiumą, monochrominis fonas, vaizduojantis lėktuvo vidų ar oro uosto laukiamąjį, šviesiai pilkas. Scenovaizdis, spalvos, šviesos itin išgrynintos dėl vientiso įspūdžio.

„Skrajojantis olandas“. Agnesės Zeltinios nuotrauka

Kai išklausai tokią operą be pertraukų, žūtbūtinis vientisumo siekis tampa logiškas, pateisinamas. Vis dėlto Lietuvoje tokį spektaklį sunkoka įsivaizduoti. Mūsų operos repertuare vien R. Wagnerio pavardė – iššūkis. Jei reikėtų klausytis operos be pertraukų, o dar pastatymas būtų radikaliai minimalistinis... Rygoje žiūrovų salė buvo pilna: ne anšlagas, bet tuščios vietos nežiojėjo. Akivaizdu – kita tradicija, kad ir kaip Lietuvos ir Latvijos kultūra, istorija būtų arti viena kitos.

Olandą dainavo garsus latvių baritonas Egilis Silinšas, Zentą – švedų sopranas Liine Carlsson (beje, šį vaidmenį Rygoje atlieka ir lietuvė Vida Miknevičiūtė), Dalandą – pagrindinis teatro bosas Krišjanis Norvelis, Eriką – mūsų publikai pažįstamas tenoras Andris Lud­vigas, Mariją – įspūdingo balso mecosopranas Ilona Bagelė. Dirigavo teatro muzikos vadovas Martinas Uozuolinis.

Piotro Čaikovskio „Spragtukas“ Latvijoje yra senesnis už mūsiškį – tuomečio baleto meno vadovo Aivaro Leimanio sukurtas 2000-aisiais. Scenografija ir kostiumai – mums pažįstamo mados istoriko Aleksandro Vasiljevo. Atsivėrus uždangai padvelkia tam tikras nugyventas spektaklio amžius. Tačiau Rygoje stipriai veikia seno teatro aplinka. Kai skamba baleto uvertiūra, elegantiškai diriguojama Farhado Stade’s (kuris simfoninio dirigavimo mokėsi pas Juozą Domarką Vilniuje), žvilgsnis slysta sendintu auksu tviskančiomis ložėmis, išpuoštu scenos rėmu ir iš tiesų pasijunti lyg XIX amžiuje.

Taip pat maloniai nuteikia namų, panašių į senosios Rygos architektūrą, vaizdai (Vilniuje „Spragtuko“ pradžioje taip pat matome mūsų senamiesčio fragmentus), o Štalbaumų namuose – rygietiškojo jugendo ženklai.

Jei vilnietiškas „Spragtukas“ – lyg holivudinis filmas, kuriame stengiamasi psichologizuoti veikėjus ir situacijas, tai Rygos spektaklyje daugiau sąlygiškumo, paprastumo, jis labiau skirtas vaikams. Pavyzdžiui, finale Mari tiesiog pabunda iš sapno ir randa savo mielą žaislą (Vilniuje Droselmajeris atveda į svečius jaunuolį, panašų į Princą iš sapno).

Bet visi esminiai baleto siužetiniai ir choreografiniai elementai, žinoma, yra nekintantys: po visų I veiksmo peripetijų ir mūšio su Pelių karaliumi šokamas nuostabusis Snaigių valsas, II veiksme – Ispaniškasis, Rytietiškasis, Rusiškasis, Kinų, Piemenėlių šokiai, o pagrindinių solistų Baibos Kokinos ir Viktoro Seiko meistriškumas ir gracija visu gražumu atsiskleidžia Mari ir Princo Pas de Deux. Tiesa, solistės atliekamo kodos fouette tądien publika neišvydo.

P. S. Latviai nutarė savo teat­ro šimtmečiui išleisti ne nuodugnią istoriją, o eskizų ir nuotraukų albumą „No skices līdz izrādei. Latvijas nacionālā opera un balets 100 / From Concept to Stage. Latvian National Opera and Ballet 100“ (sudarytojai Mikus Čeže, Anna Ancane, Anita Vanaga). Įspūdingame leidinyje matai dar ir repertuarinę teatro, politinę šalies raidą: 1923 m. Rygoje jau rodoma Richardo Strausso „Salomėja“, 1929 m. – Ernsto Kšeneko džiazo opera „Džonis žaidžia“, 1947 m. – Vano Muradeli’o „Didžioji draugystė“ (su Komisaro, labai primenančio Staliną, nuotrauka), 1963 m. – Dmitrijaus Šostakovičiaus „Katerina Izmailova“. Greta klasikinio repertuaro nuolat statomi latviški kūriniai.

Beje, produktyvus Latvijos operos scenografas Ludolfas Libertas nemažai spektaklių apipavidalino ir Lietuvos valstybės operoje. Antai iš 1924 m. L. Liberto Rygoje apipavidalintos „Karmen“ nuotraukos, regis, žvelgia Vincės Jonuškaitės-Zaunienės – garsiosios mūsų tarpukario Karmen – pirmavaizdis (nors Kaune 1930 m. statyto spektaklio kostiumų dailininkė buvo Olga Dubeneckienė-Kalpokienė).

Iš 1929 m. „Miegančiosios gražuolės“ nuotraukos žvelgia Aurora – Latvijos nacionalinės baleto trupės steigėja Aleksandra Fiodorova ir Dezirė – Levas Fokinas; 1947 m. Anatolo Liepinio baleto „Laima“ grupinėje nuotraukoje matome jauną Marį Liepą; 1963 m. Sergejaus Balasaniano baleto „Šakuntala“ nuotraukoje – Michailą Baryšnikovą; 1981 m. „Salomėjoje“ špagatą daro (!) operos solistė Solveiga Raja (Salomėja); 2006 m. „Bohemoje“ – operos pasaulio žvaigždės Aleksandras Antonenko, Maja Kovalevska ir Kristynė Uopuolais; vaizdai iš latvių scenografijos genijaus Ilmaro Blumbergo „Užburtosios fleitos“ pastatymo 2001 m. (beje, spektaklio dirigentas – Gintaras Rinkevičius) ir t. t. O knygos viršeliui panaudotas fragmentas iš Herberto Lykumo konceptualaus uždangos eskizo Jano Kalninio operai „Hamletas“ (1937).