Carlo Goldoni (1707–1793) komedija „Vasarotojų karštinė“ (arba „Atostogų karštinė“) yra pirmoji „Trilogia della villeggiatura“ dalis. Ją Vilniaus mažajame teatre planuoja įkūnyti režisierius Giorgio Sangati. Po „Dviejų ponų tarno“, „Viešbučio šeimininkės“ ir kt. žavingai groteskiško dramaturgo pastatymų Lietuvoje tai būtų atgaiva mūsų scenose.

Spausdiname ištrauką iš pirmo veiksmo. 

 

 

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

 

Pirma scena

 

Kambarys Leonardo namuose.

Paulas krauna drabužius ir baltinius į lagaminą. Įeina Leonardas.

 

LEONARDAS: Ką jūs darote šiame kambaryje? Reikia atlikti šimtus darbų, o jūs švaistote laiką, nieko doro nenuveikdamas.

PAULAS: Atleiskite, pone. Manau, kad sukrauti lagaminą yra vienas būtinų darbų.

LEONARDAS: Man reikia jūsų svarbesniam reikalui. Lagaminą paruošti liepkite moterims.

PAULAS: Moterys sukasi apie šeimininkę. Jos užimtos, jų nė nematyti.

LEONARDAS: Tai mano sesers yda – ji vis nepasitenkina. Ji visada nori, kad tarnai būtų užimti. Jai nepakanka mėnesio susiruošti atostogoms. Visam mėnesiui įdarbino dvi moteris. Tai nepakenčiama.

PAULAS: Dar pridėkite, kad jai nepakako dviejų moterų, tad pasikvietė į pagalbą dar dvi.

LEONARDAS: O ką ji veikia su tiek daug žmonių? Namuose siuvama nauja suknia?

PAULAS: Ne, pone. Naują suknią jai siuva siuvėjas. Namuose moterys turi atnaujinti dėvėtas suknias. Daroma mantilijos, apsiaustai, dieniniai kykai, naktiniai kykai, daugybė nėrinių, kaspinų, ornamentų atsargų, daiktų arsenalas. Ir visa tai – kelionei į kaimą. Šiais laikais kaimas kelia daugiau nepatogumų nei miestas.

LEONARDAS: Taip, deja, tai tiesa. Kas nori būti matomas, turi daryti tai, ką daro kiti. Mūsų Montenero vasarvietė yra viena lankomiausių ir tai įpareigoja. Kompanija, su kuria keliaujame, yra rinktinė. Tad privalau padaryti daugiau nei norėčiau. Bet man reikia tavęs. Laikas bėga, reikia išvykti iš Livorno prieš sutemstant, ir noriu, kad viskas būtų paruošta, kad nieko netrūktų.

PAULAS: Paliepkite, ir aš padarysiu viską, ką galiu.

LEONARDAS: Pirmiausia pažiūrėkime, ką turime ir ko mums trūksta. Bijau, kad mums nepakanka stalo įrankių.

PAULAS: Dviejų tuzinų turėtų užtekti.

LEONARDAS: Paprastam stalui – taip. Bet kas gali garantuoti, kad neateis visas pulkas draugų? Kaime įprasta būti pasiruošus vaišinti svečius. Turime būti pasirengę. Stalo įrankiai dažnai keičiami – dviejų rinkinių nepakanka.

PAULAS: Prašau man atleisti, jei kalbu per drąsiai. Jūsų malonybė neprivalo daryti visko, ką daro Florencijos markizai, turintys milžiniškas valdas, didingas pareigas ir titulus.

LEONARDAS: Man nereikia, kad mano liokajus man pamokslautų.

PAULAS: Atleiskite, daugiau nekalbėsiu.

LEONARDAS: Šioje situacijoje turiu viršyti poreikius. Mano užmiesčio vila yra greta pono Filipo vilos. Jis įpratęs gyventi plačiai, yra dosnus ir šaunus žmogus, atostogos pas jį būna nuostabios, ir aš negaliu prieš jį nublankti.

PAULAS: Darykite taip, kaip liepia apdairumas.

LEONARDAS: Eikite pas mesjė Gurlandą ir paprašykite mano vardu paskolinti du peilių rinkinius, keturis padėklus ir šešias sidabrines žvakides.

PAULAS: Bus padaryta.

LEONARDAS: Tada nueikite pas mano bakalėjininką ir paimkite 10 svarų kavos, 50 svarų šokolado, 20 svarų cukraus ir daug prieskonių.

PAULAS: Reikia sumokėti?

LEONARDAS: Ne, pasakykite jam, kad sumokėsiu grįžęs.

PAULAS: Dovanokite, jau praėjusį kartą jis pareikalavo, kad prieš išvykdamas padengtumėte seną skolą.

LEONARDAS: Nereikia. Pasakykite jam, kad atsiskaitysiu grįžęs.

PAULAS: Puiku.

LEONARDAS: Parūpinkite tiek kortų, kad užtektų šešiems ar septyniems staliukams, ir, svarbiausia, užtik­rinkite, kad netrūktų žvakių.

PAULAS: Ir Pizos vaško gaminių krautuvė norėtų, kad prieš sudarant naują sąskaitą būtų apmokėta senoji.

LEONARDAS: Pirkite Venecijos žvakes. Kainuoja daugiau, bet ilgiau ir gražiau dega.

PAULAS: Turiu sumokėti grynaisiais?

LEONARDAS: Paimkite tiek, kiek reikės. Sumokėsiu grįžęs.

PAULAS: Pone, grįžęs turėsite visą būrį kreditorių, kurie neduos jums ramybės. 

LEONARDAS: Tai jūs man labiausiai neduodate ramybės. Jau dešimt metų esate su manimi ir kasmet tampate vis įžūlesnis. Neteksiu kantrybės.

PAULAS: Jūsų valia mane paleisti. Bet jei aš kalbu, kalbu iš meilės.

LEONARDAS: Tegul jūsų meilė pasitarnauja darbui, o ne man erzinti. Darykite tai, ką paliepiau, ir atsiųskite man Čeką.

PAULAS: Bus padaryta! (Oi! Netrukus jo užmiesčio vilos prabanga nuskurdins jį mieste.) (Išeina)

 

Antra scena

 

Leonardas, paskui Čekas.

 

LEONARDAS: Aš pats matau, kad išleidžiu daugiau, nei galiu. Bet taip elgiasi visi, tad aš negaliu būti prastesnis. Mano šykštuolis dėdė galėtų man padėti, bet nenori. Tačiau jei neapsiskaičiuoju, jis turėtų mirti anksčiau už mane. Ir jei jis nenori būti nesąžiningas savo kraujo giminaičiui, turėčiau tapti jo turtų paveldėtoju.

ČEKAS: Klausau jūsų.

LEONARDAS: Eik pas poną Filipą Gjandinelį. Jei jis namuose, perduok labų dienų ir pranešk, kad iškviečiau pašto arklius, – apie dvidešimt antrą valandą¹ kartu išvyksime. Paskui užsuk pas ponią² Džiačintą, jo dukterį. Pasakyk jai arba liepk tarnaitei perduoti, kad siunčiu pagarbą ir teiraujuosi, kaip ji šią naktį miegojo. Pridėk, kad po kelių valandų būsiu su ja. Tuo tarpu stebėk, ar netyčia ten nėra pono Guljelmo. Paklausk tarnų, ar jis lankėsi, ar ką nors atsiuntė ir ar jie jo laukia. Padaryk viską teisingai ir grįžk su atsakymu.

ČEKAS: Bus padaryta. (Išeina)

 

Trečia scena

 

Leonardas, paskui Viktorija.

 

LEONARDAS: Negaliu pakęsti, kad ponia Džiačinta bendrauja su Guljelmu. Ji sako, kad toleruoja jį norėdama įtikti savo tėvui, kad jis yra šeimos draugas, kad ji jo nemyli. Bet aš neprivalau viskuo tikėti. Žodžiu, šita praktika man visai nepatinka. Reikia paskubinti daiktų pakavimą.

VIKTORIJA: Gerbiamas broli, ar tiesa, kad užsakėte pašto arklius ir kad turime išvykti šįvakar?

LEONARDAS: Taip, tiesa. Argi ne vakar tai buvo nuspręsta?

VIKTORIJA: Vakar aš jums sakiau, kad tikiuosi būti pasirengusi išvykti, bet dabar turiu pasakyti, kad pasirengusi nesu. Liepkite atšaukti arklius. Šiandien jokiu būdu negalime išvykti.

LEONARDAS: O kodėl šiandien negalime išvykti?

VIKTORIJA: Todėl, kad siuvėjas nepabaigė mano mariage.

LEONARDAS: Kas per velnias yra tas mariage?

VIKTORIJA: Tai naujausios mados suknia.

LEONARDAS: Jei ji dar nebaigta, ją gali atsiųsti į vilą.

VIKTORIJA: Jokiu būdu. Noriu ją pasimatuoti ir pamatyti užbaigtą.

LEONARDAS: Bet išvykimo negalima atidėti. Susitarėme keliauti kartu su ponu Filipu ir ponia Džiačinta – nuspręsta išvykti šiandien.

VIKTORIJA: Dar blogiau. Žinau, kad ponia Džiačinta turi puikų skonį ir nenoriu rizikuoti nublankti prieš ją.

LEONARDAS: Jūs turite tiek suknių, kad prieš nieką nenublanksite.

VIKTORIJA: Mano vien senienos.

LEONARDAS: Ar kartais nesisiūdinote naujos dar praėjusiais metais? 

VIKTORIJA: Tai, kas buvo madinga prieš metus, šiandien yra atgyvena. Tiesa, liepiau perdaryti beveik visą savo spintą, tačiau reikia ir naujos suknios – ji būtina. Kitaip neįmanoma.

LEONARDAS: Taigi šiemet reikia mariage. 

VIKTORIJA: Būtent. Madam Granon atvežė šią madą iš Turino. Livornas to dar nematė. Manau, būsiu viena pirmųjų.

LEONARDAS: Bet kas tai per suknia? Pasiūti ją ilgai užtrunka?

VIKTORIJA: Visai ne. Tai vienspalvė šilko suknelė, apipinta dviejų spalvų puošmenomis. Viskas priklauso nuo spalvų parinkimo – kad jos skoningai derėtų, išsiskirtų, o ne maišytųsi tarpusavyje.

LEONARDAS: Na, net nežinau, ką bepridurti. Man būtų gaila matyti jus nelaimingą. Tačiau bet kokiu atveju turime išvykti.

VIKTORIJA: Aš jokiu būdu nevažiuoju.

LEONARDAS: Kaip norite. Aš važiuoju.

VIKTORIJA: Kaip tai?! Be manęs? Jūs drįstate mane palikti Livorne?

LEONARDAS: Vėliau atvažiuosiu jūsų paimti.

VIKTORIJA: Ne, aš jumis nepasitikiu. Dangus težino, kada atvažiuosite. O jei lieku čia be jūsų, bijau, kad tas paliegėlis jūsų dėdė privers mane būti su juo. Ir jei turėčiau likti čia žinodama, kad kiti vyksta atostogų, subloguočiau iš pykčio ir nevilties.

LEONARDAS: Tad apsispręskite važiuoti.

VIKTORIJA: Nueikite pas siuvėją ir liepkite jam mesti viską, kad tik pabaigtų mano mariage. 

LEONARDAS: Aš negaliu švaistyti laiko. Turiu padaryti šimtus darbų.

VIKTORIJA: Viešpatie, kokia nelaimė!

LEONARDAS: Iš tiesų didelė nelaimė! Viena suknia mažiau – skaudi, nepakeliama, aukščiausio laipsnio nelaimė. (Ironija)

VIKTORIJA: Taip, pone, madingos suknios neturėjimas gali sugriauti gerą skonį turinčios damos reputaciją.

LEONARDAS: Juk jūs dar tik panelė, o panelės neturi lygintis su ištekėjusiomis damomis. 

VIKTORIJA: Ir ponia Džiačinta yra panelė, o seka visas madas ir neatsilieka nuo ištekėjusių damų. Šiais laikais netekėjusios nesiskiria nuo ištekėjusiųjų ir panelė, nedaranti to, ką daro kitos, yra laikoma nemokša ir senamade. Stebiuosi, kad jūs laikotės tokių pažiūrų ir leidžiate mane taip pažeminti ir sudirbti.

LEONARDAS: Tiek triukšmo dėl suknios?

VIKTORIJA: Jau mieliau susirgčiau nei likčiau čia arba išvykčiau be savo suknios.

LEONARDAS: Dangus jums suteiks malonę.

VIKTORIJA: Kad susirgčiau? (Su pasipiktinimu)

LEONARDAS: Ne, kad gautumėte suknią ir kad būtumėte patenkinta.

 

Ketvirta scena

 

Bertas ir kiti.

 

BERTAS: Pone, ponas Ferdinandas nori jus pagerbti. (Leonardui)

LEONARDAS: Eik ir įleisk jį.

VIKTORIJA: Klausyk. Tučtuojau eik pas siuvėją, pas mesjė de la Rėžuisansą, ir pasakyk jam, kad kuo greičiau užbaigtų mano suknią, kol neišvykau iš miesto. Kitaip jis už tai atsakys ir nebebus siuvėju Livorne.

BERTAS: Bus padaryta. (Išeina)

LEONARDAS: Eik, nusiramink, kitaip ponas Ferdinandas pastebės.

VIKTORIJA: Kas man rūpi? Aš jo nebijau. Įsivaizduoju, kad ir šiemet apsistos mūsų viloje. 

LEONARDAS: Žinoma, jis suteikė man vilties, kad vyks su mumis. Jis įsivaizduoja, kad daro man garbę. Bet kadangi jis yra vienas tų, kurie visur kiša nosį ir laiko savo pareiga šen bei ten paplepėti apie kitus, vertėtų jo saugotis ir ne viską jam pasakoti. Nes jei jis sužinotų, pavyzdžiui, apie jūsų nerimą dėl suknios, galėtų juoktis iš jūsų visose kompanijose ir visuose pokalbiuose.

VIKTORIJA: Tad kodėl jūs norite priimti šitą įkyruolį, jei žinote jo būdą? 

LEONARDAS: Supraskite, viloje reikia kompanijos. Visi nori turėti kuo daugiau svečių. Tada girdime kalbant: pas tą yra dešimt žmonių, pas tą – šeši, pas aną – aštuoni. Ir tas, pas kurį daugiau, yra labiau gerbiamas. Galų gale, Ferdinandas yra nepaprastai patogus žmogus. Jis žaidžia visus žaidimus, visada yra linksmas, šmaikštus, turi gerą apetitą, daro garbę stalui, ištveria pašaipas ir nieko neima į širdį.

VIKTORIJA: Taip, taip, tiesa. Viloje šios savybės yra būtinos. Bet ką jis veikia, kad neateina?

LEONARDAS: Štai jis – išeina iš virtuvės. 

VIKTORIJA: Ko jis buvo nuėjęs į virtuvę?

LEONARDAS: Smalsumas. Nori žinoti viską. Nori žinoti, kas gaminama, kas valgoma, ir po to visiems pasakoja. 

VIKTORIJA: Laimė, kad apie mus jis negalės pasakoti bjaurių dalykų.

 

Penkta scena

 

Ferdinandas ir kiti.

 

FERDINANDAS: Gerbiami šeimininkai. Pagarba poniai Viktorijai.

VIKTORIJA: Laba diena, pone Ferdinandai.

LEONARDAS: Na, mano drauge? Ar prisijungsite prie mūsų?

FERDINANDAS: Taip, prisijungsiu. Išsilaisvinau nuo to įkyruolio grafo Anselmo, kuris būtinai norėjo keliauti kartu.

VIKTORIJA: Ar grafas Anselmas nemoka atostogauti?

FERDINANDAS: Ne, ne, jis svetingas ir ruošia puikias vaišes. Bet jis gyvena pernelyg metodiškai. Vakarieniaujama ketvirtą, einama miegoti penktą valandą.

VIKTORIJA: Oi! Nesirinkčiau tokio gyvenimo net ir už visą pasaulio auksą! Jei nueinu miegoti prieš aušrą, niekaip negaliu užmigti.

LEONARDAS: Jūs žinote, kaip gyvename mes, – žaidžiame, šokame. Niekada nesėdame prie stalo anksčiau aštuntos ryto, o tada su mūsų brangiuoju faraonu³ sutinkame saulėtekį.

VIKTORIJA: Štai ką vadinu gyvenimu.

FERDINANDAS: Būtent dėl to mieliau renkuosi jūsų vasarvietę, o ne grafo Anselmo. O dar ta jo nepakenčiama senamadė žmona.

VIKTORIJA: Taip, taip, apsimeta jauna mergele.

FERDINANDAS: Praėjusią vasarą aš buvau jos kavalieriumi. Paskui pasirodė dvidešimt dvejų metų jaunuolis, tai mane pametė ir prikibo prie jo.

VIKTORIJA: Oi! Dvidešimt dvejų metų jaunuolis?

FERDINANDAS: Taip, ir aš mėgstu sakyti tiesą. Jis šviesiaplaukis, garbanotas, skruostai kaip obuoliukai.

LEONARDAS: Stebiuosi jo kantrybe.

FERDINANDAS: Žinot, koks jis? Pats nieko neturi, prisišlieja tai šen, tai ten. Prikimba prie tokių senučių, kurios apmoka keliones ir duoda vieną kitą monetą lošimui.

VIKTORIJA: (Na ir liežuvis.)

FERDINANDAS: Kelintą valandą išvykstame?

VIKTORIJA: Dar nežinome. Valanda nenuspręsta.

FERDINANDAS: Įsivaizduoju, kad važiuosite keturviete karieta. 

LEONARDAS: Užsakiau sau ir seseriai dviratį vežimą ir arklį savo liokajui.

FERDINANDAS: O aš kaip važiuoju?

LEONARDAS: Kaip norite.

VIKTORIJA: Paprasta. Ponas Ferdinandas vyks su manimi, jūs – vežimo priekyje su ponu Filipu ir ponia Džiačinta. (Leonardui) (Atrodys geriau, jei sėdėsiu vežime su juo, o ne su broliu.)

LEONARDAS: Galų gale apsisprendėte važiuoti? (Viktorijai)

FERDINANDAS: Ką? Ar kas nors ne taip?

VIKTORIJA: Gali būti maža problemėlė.

FERDINANDAS: Jei nesate tikri dėl savo išvykimo, sakykite tiesiai šviesiai. Jei nevykstu su jumis, vyksiu su kuo nors kitu. Visi keliauja į vilas ir nenoriu, kad sakytų, jog likau saugoti Livorno.

VIKTORIJA: (Man taip pat tai būtų didelis įžeidimas.)

 

Šešta scena

 

Čekas ir kiti.

 

ČEKAS: Aš čia, pone... (Leonardui)

LEONARDAS: Prieik. (Čekui) Jums leidus. (Ferdinandui)

ČEKAS: Ponas Filipas siunčia pagarbą ir perduoda, kad patiki jums suruošti pašto arklius. Ponia Džiačinta laikosi gerai, laukia jūsų ir prašo pasiskubinti, nes nemėgsta keliauti naktį. (Leonardui)

LEONARDAS: Ar ką nors sužinojote apie Guljelmą?

ČEKAS: Mane patikino, kad šį rytą jo ten nebuvo.

LEONARDAS: (Puiku, džiaugiuosi.) Praneškite pašto viršininkui, kad paruoštų arklius dvidešimt pirmai valandai.

VIKTORIJA: O kas, jei tas reikalas dar neatliktas?

LEONARDAS: Atliktas ar neatliktas, važiuojate ar ne – aš vis tiek noriu išvykti dvidešimt pirmą valandą.

FERDINANDAS: Ir aš dvidešimt pirmą valandą būsiu pasiruošęs.

VIKTORIJA: Pažiūrėsim...

LEONARDAS: Aš daviau žodį ir dėl kažkokio menkniekio jo nelaužysiu. Jei dar bent būtų rimta priežastis... O dėl kažkokio skuduro nėra prasmės likti. (Viktorijai, išeina)

 

Septinta scena

 

Viktorija, Ferdinandas ir Čekas.

 

VIKTORIJA: (Vargšė aš, kokioje beviltiškoje situacijoje atsidūriau! Nesu pati sau šeimininkė, priklausau nuo brolio. Nekantrauju ištekėti ir daryti viską pagal save.)

FERDINANDAS: Sakykite, ponia, jei ne paslaptis, kas verčia abejoti, važiuoti ar ne?

VIKTORIJA: Čekai.

ČEKAS: Ponia.

VIKTORIJA: Ar tu buvai pas ponią Džiačintą?

ČEKAS: Taip, ponia.

VIKTORIJA: Matei ją?

ČEKAS: Mačiau.

VIKTORIJA: Ir ką ji veikė?

ČEKAS: Matavosi suknią.

VIKTORIJA: Naują?

ČEKAS: Naujutėlaitę.

VIKTORIJA: (Prakeikimas! Jei nesulauksiu savosios, tikrai nevažiuosiu.)

FERDINANDAS: (Mat kaip – ji norėtų naujos suknios, bet neturi pinigų? Jau ir dabar žmonės kalba, kad brolis ir sesė yra du kvailiai. Išlaidauja daugiau, nei gali ir per mėnesį Montenere iššvaisto tiek, kiek jiems pakaktų metams Livorne.)

VIKTORIJA: Čekai.

ČEKAS: Ponia.

VIKTORIJA: Ir kokia ta ponios Džiačintos suknia?

ČEKAS: Tiesą sakant, neatkreipiau dėmesio, bet manau, kad tai buvo vestuvinė suknelė.

VIKTORIJA: Vestuvinė? Girdėjai kalbant apie vestuves?

ČEKAS: Tiksliai negirdėjau. Bet supratau vieną prancūzišką žodį, kurį pasakė siuvėjas.

VIKTORIJA: Ir aš suprantu prancūzų. Ką jis pasakė?

ČEKAS: Pasakė mariage.

VIKTORIJA: (Ak! Taip, dabar suprantu. Ji taip pat užsisakė mariage, kitaip ir būti negalėjo.) Kur Bertas? Eik, surask Bertą. Jei nerasi, bėk pas mano siuvėją ir pasakyk, kad iki trečios valandos privalo pristatyti mano mariage.

ČEKAS: Mariage nereiškia „vestuvės“?

VIKTORIJA: Kad tave kur. Eik greičiau, bėk. Daryk tai, ką sakau, o ne komentuok.

ČEKAS: Taip, ponia, bėgu. (Išeina)

 

Aštunta scena

 

Viktorija ir Ferdinandas.

 

FERDINANDAS: Ponia, sakykite tiesą – dvejojate išvykti, nes neturite suknios?

VIKTORIJA: Tai ką? Ar galėtumėte mane dėl to kaltinti?

FERDINANDAS: Ne, jūs visiškai teisi – suknia yra būtina. Jas užsisako visos, net ir tos, kurios negali sau to leisti. Ar pažįstate ponią Aspaziją?

VIKTORIJA: Pažįstu.

FERDINANDAS: Ji taip pat užsisakė sau suknią – pirko audinį dalimis, mokėdama po skudą per mėnesį. O ponia Kostanca? Ponia Kostanca tam, kad pasisiūtų naują suknią, pardavė dvi poras paklodžių ir vieną flamandišką staltiesę su dvidešimt keturiomis servetėlėmis.

VIKTORIJA: Ir dėl kokio skubaus reikalo jos taip padarė?

FERDINANDAS: Dėl kelionės į kaimą.

VIKTORIJA: Ką aš galiu pasakyti – visi jaučia didelę aistrą kaimui, aš jas suprantu. Jei būčiau jų vietoje, nežinau, ką daryčiau. Mieste nesistengiu pasirodyti, o viloje bijau būti prastesnė už kitus. Padarykite man paslaugą, pone Ferdinandai, eime su manimi.

FERDINANDAS: Kur?

VIKTORIJA: Pas siuvėją – apšaukti ir kaip reikiant išplūsti.

FERDINANDAS: Ne. Norite, kad išmokyčiau jus jį paskubinti?

VIKTORIJA: Ką turėčiau daryti?

FERDINANDAS: Sakykite, ar mokėsite jam iškart?

VIKTORIJA: Sumokėsiu grįžusi.

FERDINANDAS: Sumokėkite anksčiau ir aptarnauta būsite anksčiau.

VIKTORIJA: Moku, kada noriu. Ir noriu, kad mane aptarnautų tada, kai man reikia. (Išeina)

FERDINANDAS: Šaunuolė, puikus elgesys! Pasipuikuoti kaime ir leistis žeminamai mieste. (Išeina)

1 XIV–XVIII a. Italijoje valandos buvo skaičiuojamas nuo saulėlydžio. Tekste paliktas tiesioginis vertimas, tačiau norint, kad valandos atitiktų dabartinį skaičiavimą, jas būtų galima paankstinti maždaug keturiomis valandomis. Vadinasi, 22 val. atitiktų 18 val.

2 Kreipiniai „ponia“ ir „panelė“ (ta prasme, kaip suprantame dabar) pradėti skirti tik XIX amžiuje. Iki tol ir netekėjusi moteris buvo vadinama ponia (it. signora). Tekste laikomasi tiesioginio vertimo, bet kreipinį į Džiačintą ir Viktoriją galima keisti į „panelė“.

3 Kortų žaidimas.

 

Vertė Karilė Mozerytė