× Lina Laura Švedaitė

 

Suomių dramaturgė ir vertėja Elli Salo aktyviai dirba teatro srityje, yra viena iš teatro grupės „Operation Paulaharju“, kuriančios spektak­lius Laplandijos nacionaliniuose parkuose, steigėjų. 2016 m. pelnė „Sokeain Radio Play“ apdovanojimą už radijo laidų seriją „Briedžių miškas“ („Hirvimetsä“), 2017 m. laimėjo „Prix Europa“ konkurso Geriausio skaitmeninio garso įrašo kategorijoje su spektakliu „Blogas draugas“ („Huono Ystävä“). Naujausia jos pjesė „Alina“ (2019), kurios premjera įvyko Suomijos nacionaliniame dramos teatre, 2021 m. buvo pristatyta šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“. Su Elli susitikome neseniai restauruotame „Neringos“ restorane – itin simboliška vieta kalbėtis apie teatro pokyčius, istorines traumas ir daiktus.

 

Elli Salo. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Pastaruoju metu Lietuvos kultūros lauke vis pasigirsta nuomonių, kad teatras mirė.

Kaskart įsitvirtinus naujai kartai, šis teiginys neišvengiamai išplaukia į paviršių. Nepriimu jo pernelyg rimtai – teatras visuomet stipriai kritikuojamas, vis turime klausti, ar mums jo reikia ir kodėl reikia? Suomijoje maždaug prieš 5 metus klausta, ką tie dideli pastatai su kvailais repertuarais veikia? Bet šiandien daug kas pasikeitę. Pavyzdžiui, dirbu Suomijos nacionaliniame dramos teatre, kuris sukvietė nemažai jaunų aktorių, režisierių dirbti ilgesniam laikui, o mano kadencija – 10 metų. Pasamdyta komanda turi didžiulę kūrybinę laisvę. Tamperės ir Oulu teat­ruose šiandien dirba progresyviai mąstantys vadovai, suteikiantys erdvę eksperimentuoti, laisvę patirti nesėkmę – nebėra vieno asmens diktatūros. Taigi nesutikčiau, kad teatras miršta. Vis dėlto žiūrovų trūksta.

Kokia šiandienė Suomijos teatro publika?

Suomija yra teatro šalis – daugybė žmonių tuo užsiima, gausu ir mėgėjiško teatro trupių. Tačiau publika – senyva, o bilietai nežmoniškai brangūs. Jaunuoliai nelabai domisi teatru, tad mūsų rūpestis – juos pritraukti. Juk jiems neįprasta išsėdėti vienoje vietoje tokį ilgą laiką ir nežiūrėti į telefoną. Tai taip nuobodu!

O kritika?

Apie teatro kritiką kalbama itin daug – turime tik vieną laikraštį „Helsingin Sanomat“ su skelbiama kritika, taigi jis daro didelę įtaką. Neseniai spektakliai pradėti vertinti žvaigždutėmis – anksčiau to nebuvo. Ir tai yra labai žiauru, nes, pavyzdžiui, jeigu spektaklis gauna dvi žvaigždutes, niekas nenorės jo žiūrėti, o jeigu penkias, išperkami visi bilietai. Žvaigždutės yra rimta galia. Kvaila.

Daug diskutuojama apie kritiką, kadangi yra per daug aršių kritikų, rašančių tokius dalykus: „Mėšlas! Labai blogai!“ Ar tikrai reikia būti tokiam kritiškam? Juk tokia leksika stipriai paveikia ne tik skaitytoją, bet ir patį autorių. Galbūt dabar, socialinių medijų laikais, leng­viau išreikšti kritiką patiems kritikams. Šiokia tokia naujovė. Kita vertus, kritikui reikia daug drąsos, kad pasakytų nuomonę atvirai, be cenzūros. Suomijoje per mažai kalbame apie teatro repertuarus, manau, juos formuojant kritikai yra be galo svarbūs.

Kokia Suomijos teatrų bendruomenė?

Seniau idealiai funkcionuojantis teatras buvo toks, kuriame yra autorius – vienas genijus, vystantis idėją, kryptį. O dabar tiek mano karta, tiek jaunesni žmonės, kuriems dėstau akademijoje, kalba apie bendruomeninį darbą, ieško būdų, kaip dirbti kartu. Anksčiau scenografai būdavo tarsi techniniai darbuotojai. O dabartiniame teatre gerbiame ir šviesų, ir garso inžinierius. Aiški hierarchija išnyko, funkcijų ribos susiliejo. Atsirado daugiau seminarų, įvairių projektų, kuriuose kalbama apie teatro organizacijos struktūras, bendradarbiavimo su kitomis institucijomis svarbą ir pan.

Esate ir kūrybinio rašymo, dramaturgijos dėstytoja. Ar įmanoma išmokti rašyti?

Daug ko galima išmokti, bet ne tiek daug galima išmokyti. Kadangi turiu daugiau patirties nei mano studentai, galiu pasidalinti naudingomis įžvalgomis. Galiu pamatyti, ko jie nemato. Galiu jiems tai parodyti, padėti tyrinėti. Taip pat tikiu, kad galima išmokyti dramaturginio mąstymo. Santykio tarp skirtingų dalykų, struktūrų ir jų sudėjimo į viena.

Šiandien Suomijoje įprasta, kai dramaturgas dirba su režisieriumi, rašo kartu. Šiuo atveju dramaturgo darbas yra labai panašus į vertėjo – seka kitų žmonių mintis, idėjas, bando įžvelgti, kaip jos siejasi, ir perduoda tai režisieriui.

Studijavote ir rusų kalbą. Ar, prasidėjus karui Ukrainoje, pasikeitė jūsų požiūris į šią kalbą?

Pradėjau mokytis ukrainietiškai ir verčiu iš ukrainiečių kalbos. Mano visos mintys Ukrainoje. Sulaukėme daug imig­rantų iš Rusijos. Yra ir menininkų iš opozicijos – užmezgiau ryšius su šiais žmonėmis ir stengiuosi jiems padėti.

Anksčiau sakydavau, kad mokausi rusų kalbos, o dabar sakau, kad studijuoju slavų kalbas. Manau, šiuo laikotarpiu suomių tauta jaučia gėdą. Mes išgyvenome karą su Rusija, vėliau stengėmės jos neerzinti, gražiai elgtis, palaikyti gerus santykius. Todėl nepastebėjome dalykų, apie kuriuos Baltijos šalys jau žinojo.

Dabar rašau scenarijų apie suomius, kurie pradingo Rusijoje per Stalino erą. Skaičiau žmonių, gyvenusių Sibire, laiškus ir supratau, jog šia tema pas mus dar niekada nebuvo kalbėta. Tabu.

Kodėl?

Iš dalies taip yra dėl pilietinio karo. Jam pasibaigus, 1918 m., žmonės Suomijoje susiskaldė į dvi puses. Raudonieji išvyko į Rusiją, nes negalėjo gyventi Suomijoje, baltieji tapo valdžia. Faktas, kad raudonieji turėjo išvykti, buvo be galo gėdingas. Taip pat svarbu paminėti, jog dauguma raudonųjų buvo vargingi žmonės, tad kartėlis jaučiamas ir dėl to. Niekas nenorėjo liesti šios temos, nenorėjo galvoti, jog jie ten, Rusijoje, geriau buvo laikyti paslaptyje. Pabėgėlių likimas tragiškas – dauguma mirė gulaguose. Ir niekas Suomijoje apie tai nežinojo. Šis skaudulys keliauja iš kartos į kartą. Kadangi Suomijoje išsitęsė politinis periodas, kai su Rusija nenorėta turėti problemų, taip ir tylėjome.

Papasakokite daugiau apie išvykusius raudonuosius.

4 dešimtmečio pradžioje Suomija išgyveno depresiją – nebuvo darbo, dauguma gyveno vargingai, o Sovietų Sąjungoje visi gaudavo darbus. Išvykusieji ten po pilietinio karo pasakojo šeimoms Suomijoje, kad Sovietų Sąjunga kuria dirbančiųjų klasę, visi turi sveikatos apsaugą, gauna išsilavinimą, darbo per akis, tad kvietė savus atvykti. Taip dalis žmonių išvyko vien dėl geresnio gyvenimo – be jokių politinių paskatų. Norėjo kurti ateitį savo vaikams, ieškojo nuotykių. Vyko dirbti hidroelektrinės statybose prie Suomijos sienos ar medkirčiais į miškus. Tai buvo milžiniškos stovyklos. Vėliau juos perkėlė į griežtesnio režimo stovyklas.

Dabar bandoma išsiaiškinti, kas nutiko kiekvienam iš šių žmonių – juk žuvo apie 20 000. Laiškai, kuriuos skaičiau, rašyti Rusijoje gyvenusiųjų savo šeimoms į Suomiją. Sulaikyti policijos, jie taip niekada ir nepasiekė Suomijos. Skaičiau laiškus, kurių dar niekas nebuvo skaitęs. Kai kurie juos siuntė net 7 metus, niekada nenustojo rašyti ir pasakoti apie savo gyvenimą Rusijoje. Labai svarbu šiandien, po tiek laiko, pagaliau pradėti šį pokalbį.

Rašoma apie įprastus dalykus, kasdienes detales. Štai vienos moters, kuri gyvena stovykloje, laiške nerasi absoliučiai nieko apie pačią stovyklą, užtai pasakoja apie plaukų segtukus. Rašo, kad jie labai svarbūs, kad niekur negalinti jų rasti ir plaukai nuolat susivėlę. O ji juk badauja... Daug rašoma apie norus – kaip būtų puiku turėti keptuvę, normalų megztinį... Pagalvojau, reikėtų patyrinėti, kokią reikšmę žmogui turi jį supantys daiktai? Koks santykis tarp daiktų ir žmogaus, kuris juos kaupia, slepia? Ir kodėl tiek daug svajoja apie tokius specifinius, nesvarbius daiktus? Daugumoje laiškų. Taip pat atsimena, ką buvo paskolinęs kažkam Suomijoje, ir svarsto, ar tas žmogus dar turi kokį nors medalioną arba stalą. Intensyviai galvoja apie savo buvusius daiktus, susikoncentruoja į juos.

Ir štai visiškai kitas laiko ir vietos kontekstas – verčiu iš ukrainiečių kalbos. Yra tekstų, rašytų per karą ir kalbama apie tą patį. Ką reikėtų pasiimti paliekant namus, apie visokias smulkmenas, nes daug nepasiimsi... Gal po šiais mažais daiktais kažkas paslėpta? Gal patirdami chaosą, baimę koncentruojamės į tai, ką dar šiaip taip galime kontroliuoti, – į daiktus.

Lina Laura Švedaitė domisi žmonėmis ir jų problemomis, ieško nuotykių ir jų randa, skaito, rašo, verčia, redaguoja tekstus.