Kontroversiškais, išraiškingais pastatymais garsėjantis Oliveris Frljićius nenuvilia ir naujausiu pastatymu LNDT – Franzo Kafkos „Metamorfoze“ (gegužės 31 d.). O. Frljićius atskleidžia F. Kafkos prozą siūlydamas šiuolaikišką rekontekstualizaciją. Šis režisierius seniai yra žinomas dėl kritiško požiūrio į visuomenę ir noro kelti diskusijas, jis nebijo užduoti sunkių ir nepatogių klausimų. Jo kūryba visada stebina veiksmo vingiais ir novatorišku požiūriu į formą. Tačiau O. Frljićius pasikliauja ne tik publikai sukeliama šoko terapija, bet ir imasi diriguoti tradicinio bei šiuolaikinio dramos klasikos suvokimo dialektikoje. Jo požiūris į F. Kafką remiasi tam tikra postdraminės dramaturgijos forma, kuria siekiama sugriauti klasikinę dramos struktūrą ir sukurti F. Kafkai būdingą netikrumo jausmą.

O. Frljićius kalba apie dehumanizaciją, supindamas klasiko prozos naratyvą su apskritai žmogaus, menininko savidestrukcijos interliudais. Šie intarpai pertraukia pagrindinę F. Kafkos prozos liniją, bet išlaiko nuoseklų, bendrą ritmą. Taip režisierius bando atkreipti dėmesį į žmonijos viršenybę prieš kitas populiacijas ir iš to kylančius pavojus. 

Vizualiai ir ritmiškai spektaklis meistriškas. Vis dėlto tai labiau performansas negu spektaklis su visais jam būdingais elementais – inovatyvumu, autentiškumu, vizualumu, įžvalgumu. Gestai, choreografija, visa sceninė rutina sukonstruoti taip, kad sukeltų emocinį atsaką. Intermedialumas, skaitmeninių medijų ir šviesų naudojimas pabrėžia metamorfozės aspektą. O. Frljićius pasitelkia dramos nutraukimo techniką, kad parodytų laikui nepavaldžią baimę, izoliaciją ir susvetimėjimą.

 

„Metamorfozė“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Aktoriai pristato vaidmenis kolektyviai, taip kurdami dviprasmiškas figūras, kupinas baimės ir netik­rumo, bet ir stebėtinai žmogiškas. Naudojant brechtiško užgožimo techniką galima sukurti distanciją tarp aktoriaus ir personažo, todėl žiūrovams lengviau apmąstyti šeimos situaciją.

O. Frljićius labai pabrėžia šeimos vaidmenį. Išlikti susitelkusi Zamzų šeima praranda gebėjimą užjausti Gregorą. Ir Platonas, ir René Descartes’as teigė, kad žmogus sąmoninga būtybė ir tai yra esminis bruožas, skiriantis žmogų nuo gyvūno. Žmogus tik todėl ir egzistuoja, kad mąsto. Taip įgaunama atsakomybė už savo veiksmus, kurie grindžiami moralumu. Tik, deja, žmogus gyvena ir klesti laikydamasis amoralios moralės, kai vadinamasis geras gyvenimas ne tik nedaug teturi bendro su moralumu, bet netgi priešingai – amoralumo pelkėje klesti. Friedrichas Nietzsche viename ankstyvųjų darbų „Tragedijos gimimas“ teigė, jog gailestis yra ne tik nereikalingas, bet žalingas, nes neleidžia žmogui pajusti tikrojo gyvenimo džiaugsmo. Filosofo požiūriu, toks atjautos moralumas iš esmės antigyvybinis, antigyvenimiškas. Gyvenimas yra natūraliai žiaurus, todėl valią geriau šlovinti, o ne neigti.

Režisieriaus teigimu, jį labiausiai įkvėpė tėvo į Gregorą mestas obuolys, simbolizuojantis galutinį žmogaus ištrėmimą iš Dievo sukurto pasaulio. Iš tiesų, jei mėgintume atsisakyti krikščionybės, tektų atsisakyti ir idėjos, kad žmogaus istorija apskritai turi prasmę. Todėl šis obuolio elementas tampa kertiniu simboliu spektaklyje.

Režisierius žaidžia su žiūrovų lūkesčiais ir normatyviniu teatrališkumo suvokimu. Tik tada, kai, atrodo, esame užtikrinti dėl vykstančių veiksmų prigimties, O. Frljićiaus režisuotas pasirodymas įtraukia į netikėtus naratyvus, kuriuose atpažinimo ribos išblunka. Toks menininko požiūris į metateatrą keičia ne tik mūsų patirtį, bet ir įgalina mus permąstyti tikrovės ir fikcijos santykį.

Spektaklio kulminacija, kai visi veikėjai atlieka instrumentinį koncertą vabzdžių auditorijai, simboliškai subrandina ir iškelia F. Kafkos kūrinio esmę. O. Frljićius nepateikia tiesioginių atsakymų, tačiau pasėja gausybę klausimų, susijusių su mūsų asmenine ir kolektyvine atsakomybe. „Metamorfozė“ trikdo, tačiau taip pat skatina individualų ir kritišką mąstymą.

 

 

 

Renata Semaškienė – Vytauto Didžiojo universiteto teatrologijos magistrantė, įvairių kultūros projektų kuratorė.