Spalį su jauduliu žiūrėjau filmą „Kelyje“. Buvau nusiteikusi blogiausiam, bet ir to negavau – vidutinišku filmu net iš širdies nepasipiktinsi. Kai važiuosiu žiūrėti „Baltos drobulės“ Kauno nacionaliniame, jaudinsiuos dar labiau. Reikšmingiausios paauglystės knygos turi šventumo statusą. Jų ekranizacijoms ir inscenizacijoms negali atsispirti, bet devyniais iš dešimties atvejų negali ir nenusivilti. Rodos, niekas tų šedevrų taip gerai nesuprato, kaip tavo penkiolikmetės smegenys.
Amerikiečio Chucko Palahniuko 1996 m. romanas „Kovos klubas“ mano paauglystės „dvidešimtuke“ yra prie galo, tačiau šventumo žymę turi ir jis. Kultinį jo statusą palaiko ir D. Fincherio filmas (1999) – IMDb duomenų bazėje jis yra net 10 vietoje ir su 8,9 reitingu įsipaišo tarp penktos „Žvaigždžių karų“ dalies ir „Žiedų valdovo“ bei „Skrydžio virš gegutės lizdo“ ekranizacijų. Pati ta kompanija.
Prieš dešimtmetį knygą man paskolino kitas to meto kultinis veikėjas S. Parulskis (!). Puslapiai buvo prisigėrę malonaus specifinio kvapo – įsivaizdavau, kad tai „tikras vyriškas kvapas“, ir jis tapo mano „Kovos klubo“ kvintesencija. Filme tuo kvapu akivaizdžiai trenkė nuo Brado Pitto, trenkė visas tas apleistas namas, kur Taileris virė muilą iš riebalų, nusiurbtų nuo Marlos motinos šlaunų.
Vido Bareikio režisuota „Kovos klubo“ inscenizacija prasidėjo Jaunimo teatro kiemelyje. Prieblandoje užkvipus degiuoju skysčiu, pajutau, kad bent jau man spektaklis pavyks.
„No Theatre“ užmojai vis auga, pastatymas grandiozinis: scenos gilumoje visas keturias valandas taškėsi jauna džiazroko grupė „Sheep Got Waxed“. Videoprojekcijoje sukosi idiliški multikai, kuriuos vos pastebimai perskrosdavo Tailerio įklijuotas kadras su pimpalu. Po Martos Vosyliūtės keliaaukštę ir keliaplanę scenografiją karstėsi gausus aktorių būrys. Reklamuojant spektaklį svarbų vaidmenį atliko viena gerbiamiausių Lietuvos jaunimo kultūros figūrų – G. Liaudanskas-Svaras iš „G&G sindikato“. Piaras apgalvotas, gaila, kad pačiame spektaklyje „didysis briedis“ šmėžuoja gal tik pusantros minutės. Iš vyresniųjų šmėžuoja tik Antanas Šurna: jo įkūnijamas nesantis tėvas išlenda, pastoviniuoja, „eik iš čia“, – tėškia jam Taileris, ir jis išeina. Taip norėjosi dar kažko, dar truputėlio, kaip ir iš savaime žavaus kopijavimo aparato scenos kampe.
Pasakotojas Ainis Storpirštis vėl buvo all over the place: raitėsi kaip Golumas, masturbavosi, kovojo pats su savimi, laipiojo strypu ir teatro stogais aukštyn žemyn, šnekėjo neužsičiaupdamas keliais skirtingais balsais. Deklaratyvaus teksto buvo galima pamažinti, citatas pakarpyti, daugiau vietos būtų atsiradę keliskart maišą pradūrusiai dvigubai ar net trigubai ironijai. Ypač antrojoje dalyje, kai viskas pakrypsta į tragikos pusę ir publika vis rečiau juokiasi.
Ryškiaspalvis Dovydas Stončius (Tailerį jis vaidino dviese su Vainiumi Sodeika) priminė Stenlio Ipkiso alter ego „Kaukę“ ir demonstravo fizinį pasirengimą: atsispaudimai, prisitraukimai, atsilenkimai žemyn galva – nuogas jo užpakalis, kurį Taileris taip norėjo nusivalyti „Mona Liza“, niekuo nenusileido Brado Pitto užpakaliui. Elzei Gudavičiūtei, kiek per daug, bet natūraliai panašiai į Heleną Bonham Carter, šiame bernų pasaulėlyje buvo skirta išmestos kalėdinės eglutės funkcija.
Trupė buvo papildyta dvidešimčia savanorių bernų, kurie mušėsi ir poginosi, šoko ir su šaltosiomis ugnelėmis rankose traukė „Ilgiausių metų“. Dvidešimt nuogų nugarų įtemptais raumenimis – štai kaip turėjo atrodyti „Anarchija Žirmūnuose“. Jie atnešė kuo tikriausio vyriško kvapo, ir spektaklis tapo tuo, kuo turėjo tapti.
Nesvarbu, ar ką nors inscenizavęs / ekranizavęs režisierius teigia tik „rėmęsis“ pirminiu tekstu, ar ne, tipinis žiūrovas vis tiek visada tikisi, kad viskas atrodys būtent taip, kaip jis įsivaizdavo skaitydamas. Tai štai, šiame V. Bareikio spektaklyje viskas buvo taip, kaip aš ir norėjau. Praėjo net režisieriaus prilipdyti trys monologiniai intarpai – Chaplino („The Great Dictator“) ir Hoffmano („Any Given Sunday“) most inspirational speeches ir kulminacinė Brando išpažintis iš „Apocalypse Now“. Interpretuok, kaip nori, tiko labai.
„Kovos klubas“ moko neprisirišti nei prie daiktų, nes jie virs šlamštu, nei prie žmonių, nes jie tave atstums arba mirs, nei prie savo problemų, nes „tu nesi tavo problemos“. Spektaklio pradžioje, sukabinti ant milžiniško abažūro, sukasi šaldytuvai ir sofos. „Mano mažytis gyvenimėlis. Mano menkas šūdinas darbelis. Mano švediški baldai“, – galvoja Taileriu virstanti bevardė vidutinybė. Lietuvoje IKEA baldai nėra tokia paplitusi problema, bet kodėl Ainis rėkia norįs prieš mirtį išeiti „iš savo šūdino darbo“, supranta dauguma.
„Kovos klubas“ yra šokiruojamai detali anarchijos instrukcija, sabotažo manifestas. Į šį spektaklis galima drąsiai vestis bernus, niekada nebuvusius teatre. Jiems patiks teatro kieme degančios ugnys, pro langus byrantys popieriai ir Taileris, myžantis į buržujų sriubą.
Iš tiesų, po spektaklio leidžiantis Pilies gatve, net koja, rodos, tvirčiau statėsi, tarsi kerzus apsiavus. Bet Palahniuko knygoje ir Bareikio spektaklyje nespardoma į vienus vartus ir naiviai, lėkštai nesapaliojama, kaip dažniausiai nutinka lietuviškose pasakėlėse apie anarchiją. Keliagubai ironiškame „Kovos klube“ tau nurodomas teisingas atsakymas, o paskui vožiama šlapia žuvim per veidą. „Viskas vyksta pagal planą, pone!“ – skanduoja juodi kapišonai, o virš sudaužyto Ainio sukasi šernų ir pelikanų iškamšos.