Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Per festivalio „Naujasis Baltijos šokis" (gegužės 6–12 d.) atidarymą, drauge su jo atkakliu ilgamečiu vadu Audroniu Imbrasu, į sceną išėjęs Vilniaus meras, pasirodo, senas tokių šokių mėgėjas, visai ir grakštus R. Šimašius pacitavo kažkokį išminčių: kūnas yra galvos transporto priemonė! Šis moto man patiko net labiau už festivalio programėlėse įrašytą „Energija, kuri keičia". Nežinau, kaip dėl tos energijos –­­ kiek ir kaip ji šiandien gali keisti visko mačiusį žiūrovą, tačiau tai, kad galva šiuolaikiniame šokyje (kaip, pavyzdžiui, ir naujojoje dailėje) yra svarbiausia kūno detalė, kad kūnas yra tik idėjų nešėjas, o ne estetinis objektas, po 7 dienų festivalio, mano galva, bus akivaizdu.

Japonės Y. Shinozaki ir norvego H. Avdalo briuselinis produktas „As if nothing has been spinning around for something to remember" (LNDT) tikrai yra europosąjunginis. Jį galima demonstruoti visose ES sostinėse – tik keičiant lėtą punktyrinį piešinį ant tamsios galinės sienos. Vilniaus senamiesčio vaizdas, kurį tarsi iš oro baliono ar kosmoso dygsniuoja kažkokia elektroninė adatėlė, jaudinantis. Kaip ir visa likusi negyvoji aplinka: helio dujų pripildyti pilki, o vėliau balti balionai, pilkųjų į viršų keliamos pilkšvos kulisų užuolaidos; garsas, elektronika ir šviesos, prie kurių kiekvieno galima pridėti žodį „menas". Garsui, kaip deklaravo autoriai, norėta suteikti pavidalą, ir tokį įspūdį pavyksta sukelti (neseniai vykusiame NOA festivalyje, rodos, siekta panašaus?). Nors kas žino, kiek šimtų to paties garso „inscenizacijų" dar būtų galima išlaužti ir kitokiu vaizdu.

Šiaip ar taip, į lengvus kulisų audeklus įsivynioję šeši šokėjai gerą pusvalandį paslapčiom, visai nesirodydami čiužinėja scenoje, ir tas jų pakeltas bures labai įdomu stebėti. Kur kas įdomiau nei vėliau jų jau atviras, šokėjiškas vaikštynes scenoje. Tačiau sumanymas tikslingas –­ tai tiesiog anoniminiai miesto gyventojai, marionetės, tų balionų ir vėliavų gyvi kotai. Gal papuolėme į šio amžiaus pabaigą, kai mumis štai taip neskausmingai ir švelniai manipuliuos mechanizmai, kai virš mūsų skraidys tyliai ciksinčios (o Nacionalinio salėje jau skraidė beveik liesdamos galvas) pūslės su įsikūnijusiomis menininkų vizijomis?

Gaila, kad po visai visko minėtieji niekuo nesistebintys žiūrovai skystai paplojo – pastangų čia buvo įdėta daug, ir Šimašius spektaklio metu gimusiomis mintimis, neabejoju, pasinaudos. Kaip kadaise ir A. Zuokas – neužmirštamo festivalio „Life" įkvėpimu.

Audronis sako, kad apie konceptualųjį belgą J. Martensą (g. 1984) „mes dar išgirsime". Jis nekuria naujos judesio kalbos, bet kuria naujas idėjas. Smagu, jei tokių idėjų dar galima sukurti po šia saule.

Martenso spektaklyje „Prakaituok, vaikeli, prakaituok" (Menų spaustuvė, Juodoji salė) du šokėjai, Kimmy ir Stevenas, per valandą išgyvena vienos poros santykių amplitudę nuo ir iki, tačiau ji vyksta itin ribotoje aplinkoje –­ vienas kito glėbyje (tiesa, finale figūros iššliaužia jau atskirai).

Šokėjai dirba sunkiai – sulėtintais judesiais beveik statiškose pozicijose. Šitaip veiksmas dar labiau išdidinamas ir sureikšminamas – man, pavyzdžiui, kilo augalinių asociacijų, kai kamera už dyką parodo tau pagreitintą augimą-pražydėjimą... Pradengia mums slaptį, priverčia nusistebėti gamta. Nepralenkiamu gamtos menu.

Choreografo ir atlikėjų menas buvo atsargus ir sutelktas, necirkinis ir inteligentiškas. Nuvylė gal tik vienodas Kimmy veidas – šiuolaikinio šokio artistai turėtų pasirūpinti ir mimika. Ironiška finalinė dainos teksto (ir tik ką matyto vaizdo) karaokė atsivertė lyg kita monetos pusė. Gal ir netikėta, bet plokščia.

Kinų režisieriaus ir choreografo Tao Ye dviejų dalių, pavadintų „4" ir „5" (LNDT), spektaklį avansu pavadinu festivalio viršūne. Kaip sau norit, bet Rytai –­ brūkšt! – ir pranoksta dirbtinus Vakarus. Nors Audronis sako, kad „Tao" šokio teatrą jis išgriebė iš ten dominuojančios masės kiniško tipo „Lietuvos" ansamblių, bet ir vienetinis pavyzdys rodo užslėptas galimybes.

Keturi šokėjai, išlaikydami grupės suformuotame kvadrate minimalią tarpusavio distanciją, pusvalandį „siekia suartėti". Šią autorių užduotą temą žiūrovas gali pasikoreguoti. Kiekvieno šokėjo kūnas yra bekaulis, sukasi kojos, sukasi rankos, kaklai ir liemenys – medūzos, raibuliuojančios vandenyje, efektas. Puikūs kostiumai, kuriuos užbaigia niveliuojančios kaukės – galva yra tik viena iš galūnių. Transą, tą natūralų narkotiką, ištreniruoti šokėjai pasiekia pavydėtinu įdirbiu. Mums, žinoma, lieka tik to transo bangos, sklindančios nuo didelės ir plynos scenos – manau, kad čia anksčiau, per dramos spektaklius, tokio sąmonės susiliejimo nepavykdavo pasiekti.

Antroje dalyje jau penki šokėjai atlieka lygiai atvirkštinį judesį – „siekia atsiskirti" nuo sulipusių kūnų gniutulo (vadinasi, tam reikia jau neporinio skaičiaus?). Sulėtintas judesys priminė aną belgišką „prakaitavimo" variantą – ir jo nenaudai – čionai „rapidas" buvo techniškai tobulesnis (tik gal ne toks minimalistinis galėjo būti apšvietimas). „Tao" teatro „jėga, laikanti kūnus kartu" per ilgiausią pusvalandį tapo iš pradžių sunkaus sapno, o vėliau švelniai siau­bingo pragaro palinkėjimu publikai.

P. S. Kinai fotografuoti neleido.

Prancūzo S. Mathieu su savais ir Kauno „Auros" šokėjais sukurpto „Monst­ro" (MS, Juodoji salė) nesinori nė aprašinėti –­ mano akimis, tai pretenzinga grafomanija. Kadaise Telšiuose G. Padegimas ir L. Adomaitienė rodė įdomesnį mokinių trenažą. Patiems „Monst­ro" atlikėjams gal tai ir buvo sveikas psichoterapijos seansas, bet žiūrovams –­ kas iš to?

Latvės choreografės ir atlikėjos K. Vismanės monospektaklyje „Interviu su madona" (MS, Kišeninė salė) paskleista aura dar neryški, bet tikrai egzistuojanti. Originalaus grožio ir ryžto nestokojanti mergina sugriebia į vieną krūvą daug skirtingų poezijos, gyvenimo prozos, vaizdo projekcijos, muzikos, šokio elementų ir sukuria netikėtai pilnakraujį šiuolaikinės moters, vienišos motinos portretą. Įspūdinga scena, kurioje Vismanė, įsivyniojusi į spalvingas skraistes ir, kaip čia pasakius, tarsi nužengusi iš senuose namuose kabančių šventų paveikslų, basa stojasi ant atsinešto didelio akmens ir balansuodama skaito dramatinį tekstą (gaila, kad ne latviškai). Bravo!

Užtat kitą dieną festivalį pratęsusi kita Latvijos atstovė ir pripažinta žvaigždė O. Žitluchina, mano galva, susimovė ir to naujo šokio neišspaudė. Nors choreo­grafės smarkiai užsuktame spektaklyje „Ore" (MS, Juodoji salė) ant metalinių stalų dirba didelė grupė jaunų žmonių, šokio garas lieka uždarytas, užspaustas po ištemptu plėvelės kupolu. Be to, čia, kaip ir ano prancūzo kūrinyje, kvepia grafomanija, nes be saiko naudojamasi visu priemonių arsenalu, dirbama egoistiškai. Autorė skelbia, kad nori „įtraukti žiūrovą iš tamsos", sodina jį visai šalia tų stalų, ant kurių dūksta, plaikstosi rankos ir kojos, tačiau žiūrovas sėdi atsargus ir sustingęs. Daug judesio agresijos, daug dirbtinų, pernelyg nušlifuotų, realybėje neegzistuojančių kalbos ženklų. Taip! Būtent šiame spektaklyje pajuntu, kad naujasis šokis skamba kaip esperanto kalba.

Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatre įvyko tik vienas šio festivalio renginys – I. Stravinskio „Šventojo pavasario" premjera. Gaila, kad tik vienas, nes čia kur kas labiau nei MS „kišenėse" vieta tokiam šokiui. Daugiau ir publikos, ir edukacijos, kurios verkiant reikia (per 20 festivalio metų salėse nėra prieauglio!). Na, nebent „kišenių" reikia erdvės eksperimentui arba tam, kad mažiau matytųsi šokio ribos ir nesėkmės.

L. Žakevičiaus ir A. Gudaitės gatvės šokio „išsišokimas" (kartu su muzikiniu kuriozu – lietuvių liaudies melodijomis), įžūliai uždėtas ant šventos klasikos, pasirodo, įmanomas. Stravinskiados urbanizacija gali būti pateisinama „pragaro atmosfera", kurią kai kurie tyrinėtojai girdėjo kompozitoriaus muzikoje (o lietuvių folkloras pateisinamas, nes tiesiog pakeitė rusų?).

Scenoje kiek gremėzdiškai kabėjo plastmasinis „sodas" (atsiprašau, juk čia –­­ miesto sodas, taigi, plastmasė natūrali!). Fortepijonas, prie kurio sėdėjo net kelios atlikėjos, manau, buvo nugrūstas pernelyg giliai, jo dalyvavimas „mieste" neišnaudotas. Šešetas šokėjų (tarp kurių –­ ir autoriai), ypač vyrų, dirbo techniškai ir kūrybiškai puikiai, pagal muzikos stilių –­­ disonansiškai. Choreografijoje atsiskleidė ir deklaruotas individų narcisizmas, amžinas judėjimas savomis trajektorijomis. Vis dėlto jas reikėjo protarpiais jungti – vientiso gaivalo, stravinskiško srauto trūko. Vis laukiau porinio šokio ženk­lų, tačiau autoriai buvo nuoseklūs, iki meilių nenusirito ir miesto aplinkoje leido pasireikšti tik grupei. Kramtomoji guma šokėjų burnose –­ didelis šiuolaikinio šokio progresas. Bet jeigu rimtai, jos nuolatinis žiaumojimas asocijavosi su kalba, kuri juk uždrausta nebyliems šokėjams, todėl – sveikinu.

Festivalio ideologo mintis sulipdyti puodą iš viso mūsų istorinės LDK molio buvo fantastiška, tačiau ji atspindėjo dabartinę menų situaciją tenai (arba Audronis blogai ieškojo) ir pademonstravo tik kažkokius pirmus kūdikiškus judesius. Ukrainiečių „YesNoMaybe" (kodėl pavadinimas ne ukrainietiškai?) ir baltarusių / ukrainiečių „Keturiomis rankomis" (LNDT, Mažoji salė) įdomūs nebent kontekstiškai – pavyzdžiui, mūsiškiai masalskiukai, atvažiavę iš Klaipėdos, viens du parodytų didesnę klasę. Kita vertus, yra nemažai žiūrovų, kuriems patinka būtent toks iliustratyvumas.

Suomių choreografas J. Karttunenas, baigęs šokėjo karjerą, nenori nulipti nuo scenos, todėl pasigimdo koncertinę idėją „Daugybė Džemainos veidų" (LNDT). Kažkas tarp senos, mielos Lizos Minnelli „Kabarete" ir naujos, taip pat mielos Conchitos (-o) „Eurovizijoje". Išskyrus, žinoma, talento laipsnį. Vos ne dvimetrinio, ilgakojo suomio žavingos, blizgančios virvelinės užuolaidos fone lipdomas senstančios divos portretas turbūt sušildė ne vieną sausą skandinavo širdį ir šiandien yra net savotiškai aktualus. Kita vertus, jį galima vežioti po visokius, ne tik šiuolaikinio šokio festivalius – gal į juos netgi mažiausiai.

Po Džemainos išsyk ėjusios V. Nižinskio (1890–1950) variacijos „Nižinskis. Sapnų apeigos" (LNDT, Mažoji salė) viską sustatė į vietas. Lenkai S. Krawczyńskis ir A. Godowska sukūrė kultūringą, išstudijuotą savo garsaus tautiečio, šiuolaikinio šokio pionieriaus paveikslą – šokėjas T. Wygoda dėmesingai pasverdamas kiekvieną judesį jį atliko, jo miškų dievas faunas nušvito dar ir kieta demoniška šypsena.

Vėl tas pats „Šventasis pavasaris" –­ tik su istorinėmis vaizdo reminiscencijomis (su L. Bernsteino diriguojamu archyviniu įrašu). Anas suomis ir šis lenkas stovi priešingose monospektaklio atlikimo pusėse. Suomis visas išorėje. Wygodos povyza, šokis, mimika, įtaiga liejasi į išorę iš vidaus. Iš tiesų tampa apeigomis, gyvu paminklu. Tas atvejis, kai restauracija įrodo, kad viskas jau buvo ir iki tavęs.

Vėlgi sekant iš paskos ir tą pačią dieną jau apsalus žiūrint trečią veikalą –­ storą žmogaus judesių enciklopediją „Šokis mutantas, arba Tūkstantis šokių, privalomų sušokti iki mirties" (MS, Juodoji salė) – tavoji tik ką sulenkinta, tragiška siela staiga visai atsipalaiduoja keturių „Cabaret Rhizome" estukų šauniai sutryptame komiškame nebyliame 1000 kadrų filme. Gaila, kad čia nebuvo Jono Meko, jis būtų šaukęs „bravo" ir nespėjęs filmuoti.

Iki mirties estas privalo judėti – ir viskas! Elementaru ir paprasta. Net pasižiūrėjau internete ir radau, kad estai „mažiausiai tikintys į Dievą ES". Tas sveikas protas naujo šokio opuse sužavi be išlygų. Treninguoti, apsmukę vyrukai (juos pamačiusi pagalvojau: kas čia per saviveikla, jie savo kūnų turbūt niekur nemokė?) sulenktomis kojomis ir alkūnėmis tokį dadaistinį (t. y. vaikiškai lemenantį) kaifą pavaro, kad estus vėl pradedi mylėti kaip senais tarybiniais laikais. Na, ne veltui jie visur pirmi ir šiandien.

Per akimirksnį turi išvysti ir suvokti tos ar kitos pasaulio šalies šakninį tautinio šokio elementą (šalies pavadinimas ir vėliava blyksteli projekcijoje); paskui tavęs laukia dar ir nūdieniai šokiai; vaikų žaidimai; suaugusiųjų sekso pozos; evoliucijos stadijos garsių žmonių firminiai judesiukai; jogos pozos; stabili poza mirties ovale. Šaunuoliai! Gaila, kad šį gyvybišką seansą matė tiek mažai suicidinių lietuvių.

Pagaliau ir finalinis ilgaplaukių lietuvių amazonių kvartetas (su simboliniu senstančio vyro priedėliu). Grynai autorinis naujas šokis.

R. Gudavičiūtės ir jos kolegės švedės S. Lundström darbo pavadinimas „Per save" (MS, Juodoji salė) yra identiškas modernaus šokio žanrui. Tą darbą galima pavadinti šimtu dar kitokių vardų. Iš tiesų, subtilios šokėjos krito ant grindų negirdimai ir švelniai kaip katytės –­ merginų technika nugludinta, iš tokio plastilino viską padarysi. Tačiau man trūko režisieriaus, kuris iš šios intelektinės pliurzos būtų ištraukęs šaknį.

S. Juraškaitės ir A. Lisičkinaitės duetas „Popular Problems" (MS, Kišeninė salė) – jau ne eurostandartinis, o lietuviškas. Gražių rubensiškų formų merginos pasiryžta išsirengti iki mini apatinių ir su perdėtu kaupu išlieti energiją. Būtent tai, o ne „moterų egoizmas ir solidarumas" pirmiausiai matėsi jų šokyje. Neaišku kodėl susikirtimo epizoduose viena nepatenkinta kita. Potekstė gal pajudėtų, jei jos būtų ir toliau nuosekliai drąsios ir mėgintų atskleisti, pavyzdžiui, lesbiečių egoizmą ir solidarumą. Tačiau ši lietuviško bušido pora mano akiai mielesnė nei ankstesnė, rafinuotoji.

Kitą rytą atsimerkusi ir rašymui įsijungusi vaizduotė (gal mėgindama sulipdyti lengvą finalinį kapustniką) pasiūlė abi šias poras sudėti vienoje erdvėje. Ir prijungti penktąją... Tuomet I. Kuniskis ir D. Stankevičiaus trumpas, grakštus esė „Jis gyveno šalimais" (MS, Juodoji salė), režisūriškai išbaigtas daikčiukas, nuskamba pranašiškai feministiškai. Iki vyriškų ilgų apatinių išsirengiantis pagyvenęs vyras, kadaise buvęs šokėjas, ilgai ropoja keliais, pas­kui susiima už galvos...

Kaip sako Audronis, nepatartina eiti tik į vieną festivalio „Naujasis Baltijos šokis" spektaklį ir šitaip susidaryti nuomonę. Reikia žiūrėti mažiausiai penkis ir tada nuspręsti. Tą ir dariau nuoširdžiai.