Cezario Graužinio „Filoktetas“ Valstybinio jaunimo teatro scenoje

 

„Filoktetas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

 

Sofoklio „Filoktetas“, pirmą kartą pastatytas Atėnuose 409 m. pr. Kr. ir laimėjęs pirmąją vietą Didžiosiose Dionisijose, Lietuvos teatro scenoje iki šiol nebuvo statytas. Galima paminėti tik 2010 m. Menų spaustuvėje Jono Jurašo parodytą eskizą pagal Heinerio Müllerio „Filoktetą“. Todėl Cezario Graužinio premjera Valstybiniame jaunimo teatre yra reta proga lietuvių žiūrovui susitikti su šia Sofoklio tragedija. Į spektaklį norisi pažvelgti filologės žvilgsniu – klausiant, kurias antikinės pjesės prasmes C. Graužinis išryškina, o kurias palieka nuošalyje.

Sofoklio tragedijos centre – žmogus, kurį bendruomenė kadaise atstūmė kaip nereikalingą, bet po daugelio metų jis vėl tampa būtinas. Filoktetas – lankininkas ir septynių laivų vadas. Kai jam įkanda angis, graikai jį palieka Lemno saloje. Jis turi Heraklio lanką, be kurio, kaip pranašauja trojėnas Helenas, graikai Trojos nepaims. Tad Odisėjas ir Neoptolemas į Lemną pirmiausia atplaukia ne dėl paties Filokteto, o dėl jo ginklo. 

Ar galima išduotą žmogų paprasčiausiai pakviesti grįžti? Ar pats atstumtasis dar pajėgus sugrįžti į bendruomenę? Šie klausimai yra esminiai C. Graužinio režisuotame spektaklyje „Filoktetas“, kurio premjera įvyko 2026 m. rugsėjo 19 dieną. Beje, C. Graužinis čia yra ne tik režisierius ir Sofoklio tragedijos vertėjas, bet ir pagrindinio vaidmens atlikėjas.

Norint suprasti, kodėl ši istorija galėjo skambėti ypatingai, verta prisiminti, kad ji buvo pirmąkart parodyta Peloponeso karo (431–404 m. pr. Kr.) metu. Premjera įvyko praėjus vos ketveriems metams nuo Atėnų ekspedicinės kariuomenės sunaikinimo Sicilijoje – dauguma karių žuvo arba pateko į nelaisvę Sirakūzuose. Tukididas aprašė, kaip traukdamiesi kariai buvo priversti palikti sužeistuosius: šie maldavo, kabinosi bendražygiams ant kaklų ir klykė paliekami mirti, o išgyvenusiuosius slėgė sielvartas ir kaltės jausmas.

Pats Sofoklis šiuose įvykiuose nedalyvavo ir jų iš arti nematė. Kai kūrė „Filoktetą“, jam buvo daugiau nei aštuoniasdešimt metų. Ar Sofoklis sąmoningai rašė apie sužeistus karius, nežinome. Tačiau klausimas, ką daryti su paliktu žmogumi, to meto Atėnų žiūrovams vargu ar galėjo būti abstraktus.

Šiuolaikinis teatras „Filoktetą“ interpretavo labai įvairiai. H. Mülleris atsisakė Sofoklio dieviškos atomazgos ir pavertė pjesę negailestinga politinės manipuliacijos drama (spektaklis pastatytas 1965 m.); Seamusas Heaney eiliuotoje Sofoklio „Filokteto“ adaptacijoje „Išgijimas Trojoje“ („The Cure at Troy“, 1990) tragediją siejo su Šiaurės Airijos konflikto ir susitaikymo patirtimi. Kitą kryptį pasirinko režisierius Bryanas Doerriesas (projektas „Theater of War“), rengiantis Sofoklio tragedijų sceninius skaitymus kariams ir veteranams. Peteris Meineckas, žurnale „Arion“ (17 (1), 2009) aprašydamas Niujorke vykusį „Filokteto“ sceninį skaitymą, pasakoja, kaip Korėjos, Vietnamo, Persijos įlankos, Irako ir Afganistano karų veteranai per Filokteto vienatvę, pyktį ir atstūmimą atpažino savo pačių patirtis. Tokia interpretacija ypač išryškino tai, kaip Sofoklis griauna herojiškai kenčiančio kario įvaizdį: Filoktetas nepanašus į tradicinį didvyrį, oriai pakeliantį savo kančią. Jo žaizda pūva, kūną drasko skausmo priepuoliai, jis šaukia ir nepajėgia išlaikyti savitvardos.

C. Graužinis renkasi kitą kelią. Jo „Filoktete“ nerasime tiesioginių aliuzijų į konkretų šiuolaikinį karą, o karo trauma čia nėra pagrindinis interpretacinis akcentas. Tokį pasirinkimą galima sieti ir su paties režisieriaus požiūriu į antikinę tragediją. Dvidešimt metų Graikijoje kūręs C. Graužinis Epidauro teatre yra pastatęs Sofoklio „Karalių Edipą“ (2012), Aischilo „Septynetą prieš Tėbus“ (2016), „Agamemnoną“ (2018). 2012 m. interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“ publikuotame Kristinos Savickienės pokalbyje su režisieriumi („Režisieriaus Cezario Graužinio „Karalius Edipas“ įkvėpė graikų aktorius ir publiką“) C. Graužinis, pabrėžė žmogaus teisę išlikti oriam net katastrofos akivaizdoje, priimti likimą „pakelta galva“. Ši nuostata atpažįstama ir „Filoktete“. C. Graužinio veikėjas pirmiausia yra orus žmogus: užsispyręs, išdidus, sunkiai palenkiamas, neatsisakantis teisės pykti ant jį išdavusių bendražygių.    

Ilgametė C. Graužinio darbo Graikijoje patirtis atsispindi ir spektaklio kalboje. Kai kurie graikiški vardai ir vietovardžiai tariami ne taip, kaip įprasta lietuviškoje klasikinės filologijos tradicijoje, jie priartinami prie dabartinės graikiškos tarties: senovės graikai, lietuviškai vadinami helenais, spektaklyje vadinami elinais, girdime „Limnos“, o ne „Lemnas“, Neoptolemo vardas kirčiuojamas Neoptólemas, o ne lietuviškai įprastai Neoptolèmas. Prie tradicinės tarties pripratusiai ausiai iš pradžių tai skamba neįprastai. Kita vertus, Heraklis netampa Irakliu, todėl spektaklyje susiduria dvi tarimo tradicijos, o jų riba ne visada aiški.

Vytauto Narbuto scenografija – juodos sienos, baltais akmenimis nuklota erdvė, šviesi uola ir pamažu sceną apgaubiantys dūmai – ištrina konkretaus laiko ženklus. Kariška apranga nurodo karo pasaulį, tačiau nesusieja jo su vienu istoriniu konfliktu. Karo tema čia lieka apibendrinta. P. Meinecko aptartoje interpretacijoje į pirmą planą iškyla sužeistas kario kūnas ir karo patirtis, o C. Graužinio spektaklyje svarbesnis tampa atstumto žmogaus santykis su bendruomene.

Tačiau čia ir kyla abejonė. Kur dingsta Filokteto fizinė kančia? Sofoklio tragedijoje žaizda nėra vien prisiminimas apie kadaise patirtą skriaudą: ji dvokia, skausmo priepuoliai neleidžia valdyti kūno, veikėjas šaukia, dejuoja, prašo Neoptolemo nukirsti jam koją. Kaip rašo Laurel Fulkerson („The Cambridge Classical Journal“, 52, 2006), toks išsamus fizinės agonijos dramatizavimas neturi analogų kitose išlikusiose graikų tragedijose. Tai leidžia manyti, kad Sofokliui buvo svarbu ne tik pasakyti, jog pagrindinis veikėjas kenčia, bet ir parodyti jo kančią.

C. Graužinio spektaklyje Filoktetas, nors jo koja aprišta, juda kaip fiziškai stiprus žmogus: lengvai stojasi, tupiasi, sėdasi, o balsas beveik visada išlieka tvirtas. Nebūtina vaizduoti ligonio natūralistiškai, tačiau kartais pakaktų nedidelio kūno judesio, pasikeitusio kvėpavimo ar akimirką prarastos savitvardos. Todėl veikėjo žodžiai ir kūnas neretai pasakoja skirtingas istorijas. Šiuo požiūriu C. Graužinio interpretacija priartėja prie herojiškai kančią pakeliančio kario vaizdinio, kurį, pasak P. Meinecko, Sofoklis griauna. Kita vertus, tai gali būti sąmoningas režisūrinis pasirinkimas, nuosekliai pabrėžiantis anksčiau minėtą orumą. 

Kodėl Sofokliui svarbu parodyti būtent fizinę kančią? Ne tik dėl paties Filokteto charakterio. Būtent kančia sužadina vieną svarbiausių tragedijos moralinių impulsų – užuojautą. Neoptolemas susiduria ne su abstrakčia skriaudos istorija, bet su kenčiančiu žmogumi. Jis mato Filoktetą ištinkantį skausmo priepuolį, pats dalyvauja jį apgaunant ir ima keistis. Sofoklio Neoptolemą apima οἶκτος δεινός – „siaubingas gailestis“. Užuojauta tampa jo moralinio virsmo pradžia: jis pažįsta tiesą ne vien protu, bet ir per jausmą, todėl galiausiai grąžina Filoktetui lanką. Be jausmo nebūtų ir teisingo poelgio. Žygimanto Vainausko Neoptolemas – jaunas, svyruojantis, šiek tiek sutrikęs, girdintis ir Filoktetą, ir Odisėją, tačiau spektaklyje jo vidinis lūžis lieka gana santūrus: matome dvejonę ir sąžinės pabudimą, bet emocinis virsmas nėra stipriai išryškintas. Galbūt todėl, kad scenoje nuslopintas pirmasis šios grandinės dėmuo – Filokteto kūniška kančia.

Kita vertus, C. Graužinio personažas užuojautą kelia dėl kitos priežasties. Vienoje kulminacinių spektaklio scenų Neoptolemas, apsisprendęs ištaisyti savo apgaulę, Filoktetui grąžina Heraklio lanką. Pasirodęs Odisėjas mėgina sutrukdyti. Įsižeidęs Filoktetas atsuka žiūrovams nugarą ir nukreipia atgautą lanką į Odisėją. Sofoklio tragedijoje nuo šūvio jį sulaiko tik Neoptolemas, o C. Graužinio spektaklyje šis konfliktas išplečiamas į ryškią grupinę mizansceną: Neoptolemas ir choro nariai stoja prieš Odisėją ir pridengia jį savo kūnais. Staiga veikėjai susiskirsto į dvi stovyklas: vienoje – visi, kitoje – Filoktetas. Vienas prieš visus. Šiuo režisūriniu sprendimu C. Graužinis sustiprina Sofoklio scenos įtampą ir asmeninį Filokteto konfliktą paverčia pasakojimu apie žmogų, atsidūrusį prieš visą bendruomenę. Tą akimirką jo iš tiesų pasidaro gaila. Jis buvo paliktas, nepamiršo skriaudos ir negali atleisti. Jo pyktis suprantamas, tačiau tas pyktis nebeleidžia jam būti su kitais. Lemno sala tarsi persikelia į patį žmogų.

Gedimino Storpirščio Odisėjas scenoje gyvas ir permainingas: jis ironiškas, kartais griežtas, kartais gudrus, net šiek tiek besišaipantis iš savęs. Dėl to konfliktas nevirsta paprasta moraline schema, kurioje Filoktetas yra gerasis, o Odisėjas – blogasis personažas. Odisėjas atstovauja bendram graikų tikslui, Filoktetas gina savo teisę nepaklusti jį išdavusiai bendruomenei ir neatleisti patirtos skriaudos. Abi pozicijos turi savo logiką, tačiau problema prasideda tada, kai kiekviena jų imama laikyti vienintele teisinga.

Spektaklio pabaigoje, kai atrodo, kad žmonės patys konflikto išspręsti nebegali, pasirodo Heraklis. Prieš jo pasirodymą Filoktetas beveik pasiduoda Neoptolemo argumentams, tačiau vėl grįžta prie seno pykčio ir atsisako keliauti į Troją. Neoptolemas įspėja, kad taip jis renkasi ir toliau gyventi ἄνευ σωτηρίας – „be išgelbėjimo“. Šiame kontekste σωτηρία reiškia ne tik išgelbėjimą, bet ir išgijimą. Žmogiškų argumentų nebepakanka – prireikia dievo.

Viktorijos Kuodytės Heraklio scena – viena įspūdingiausių spektaklyje. Smulkus aktorės kūnas, didžiulė gyvūno kaukolę primenanti kaukė, iš po drabužių besiveržiantys dūmai ir netikėtai stiprus balsas akimirksniu pakeičia spektaklio registrą. Į sceną įžengia mitas. Heraklis ne tik užbaigia siužetą – jis pašaukia Filoktetą grįžti į veiksmą: dar laukia Troja, kova ir žygdarbiai.

Spektaklio klausimas šiandien nėra vien karo veterano klausimas. Lemno sala gali atsirasti visur, kur dėl ligos, traumos, amžiaus ar kitokio pažeidžiamumo žmogus išstumiamas į bendruomenės pakraštį. Bendruomenė gali turėti savų argumentų ir siekti bendro gėrio, tačiau dėl jo paaukojus konkretų žmogų negalima tikėtis, kad tada, kai jo vėl prireiks, toji skriauda akimirksniu išnyks. Kita vertus, negalintis atleisti atstumtasis rizikuoja likti vienas su savo teisumu.

Spektaklio pabaigoje C. Graužinio Filoktetas tebėra užsispyręs, piktas, išdidus ir sunkiai sukalbamas. Skriauda nepamiršta. Tačiau dabar nebeužtenka pykti ant kadaise jį palikusių bendražygių – reikia pačiam ryžtis išeiti iš vienatvės. Filoktetas turi palikti ne tik Lemno salą, bet ir savyje susikurtą Lemną. O mums, žiūrovams, lieka klausimas: ar esame pasirengę jį priimti?