Suomių dramaturgo Juhos Jokelos (g. 1970) pjesę „Fundamentalistai“ dviem aktoriams LNDT fojė, prie netrykštančio fontano su Stanislovo Kuzmos skulptūra, 2011 m. pastatė Jonas Vaitkus. Aktorius Povilas Budrys vaidino labai panašų į šią skulptūrą pastorių Markų, kuris suabejojo Biblija ir 2,5 val. kalbasi su sena pažįstama Heide (akt. Rasa Samuolyte). Tuomet interviu aktorius apie pjesę sakė: „Teko mokytis visą. Kaip? Žinot, kai vandens labai daug prigeri, atrodo, kad pasilenkus pradės iš tavęs bėgti. Panašiai su tekstu: iš pirmo žvilgsnio išmokti neįmanoma, bet galiausiai vis vien kažkaip į save sugrūdi. Netgi tai, ką skaitau iš Markaus dienoraščio, po kelių spektaklių galėčiau deklamuoti mintinai.“ Spausdiname dvi ištraukas iš pjesės pradžios ir pabaigos.

 

J.Jokelos "Fundamentalistai" (rež. Jonas Vaitkus). Vaidina aktoriai Povilas Budrys ir Rasa Samuolytė. Lietuvos nacionalinio dramos teatro nuotrauka.

 

 

Markus atidaro duris. Už jų stovi Heidi.

 

MARKUS. Labas vakaras!.. Negi...... (Negali patikėti savo akimis) Oho!

HEIDI. Sveikas! Kaip tu, Markau?

 

Heidi įeina.

 

MARKUS. Na, sveika sveika. Sunku patikėti......

HEIDI. O tu patikėk. Čia tikrai aš.

MARKUS. Na, nieko sau... Kaip... Kokiais vėjais?.. Jau beveik netekau vilties, kad man paskambinsi ar parašysi. Kai išvykai iš stovyklos... Negali būti! Kiek metų prabėgo?

HEIDI. Bus kokie dvidešimt.

MARKUS. Bandžiau tada apie tave rėžti sparną... bet tu gi... Šita...

HEIDI. Taip, aš išsigandau ir nuo tavęs pabėgau.

MARKUS. Jo, suprantu... Tai yra iš tikrųjų nežinau, ar suprantu... Bet tu čia... Ir sprendžiant iš mano jaudinimosi, aš tavęs turbūt pasiutusiai ilgėjausi.

HEIDI. Markau, aš nenoriu su tavimi tuščiai pliaukšti. Atėjau tau papasakoti, kad grįžau pas Jėzų.

MARKUS. Štai kaip.

HEIDI. Tik dabar iš tiesų atsidaviau į Jėzaus rankas ir galiausiai atvėriau visą savo širdį Viešpačiui. Ir, žinai, tai nuostabu. Aš kasdien patiriu Viešpaties didybę, gerumą ir galią, ir, kaip puikiai sakoma psalmėje, „Jis atgaivina mano gyvastį“ ir „Jo gerumas ir ištikimoji meilė lydi mane per visas mano gyvenimo dienas“.

MARKUS. Jo. Na, aš...

HEIDI. Atėjau priminti, kad tą pačią dovaną Dievas tebelaiko ir tau. Jėzus vis dar šaukia tave.

 

Pauzė.

 

MARKUS. Taip, bet gal ir aš šiuo klausimu po akliną tamsą neklaidžioju? Visgi esu pastorius ir apie Viešpaties dovanas šį tą išmanau.

HEIDI. Žinoma, ir būtent todėl aš panorau užsukti tave pamatyti. Mat šįryt besimeldžiant į mane prakalbo Dievas ir prakalbo su didžiule jėga. Pajutau, kaip Šventoji Dvasia mane tiesiog purto, ir supratau, kad Jis nori mane pasiųsti pas tave – tau padėti. Markau, šiandien galbūt ta diena, kai Viešpats padarys tavo tikėjimą gyvą ir tikrą.

MARKUS. Kaip... Iš kur tu dabar...

HEIDI. Markau, perskaičiau tą tavo straipsnį laikraštyje, ir tiesa tokia, kad tu jau nebetiki.

MARKUS. A, štai kur tiesa? Na...

HEIDI. Tu, matyt, niekada ir netikėjai. Ir tas mūsų tikėjimas tada, jis nebuvo nė iš tolo panašus į tokį pasikliovimą Jėzumi, kuris kyla iš gilaus Dievo pažinimo.

MARKUS. Tikrai.

HEIDI. Tu turbūt pats nesuvoki, kad visą laiką šėtonui laikai atvertą atsarginį įėjimą. Jis įsisuko į tavo protą ir nurezgė ten tinklą, tokias tankutėles pinkles, kuriose tu ilgainiui kaip reikiant įsipainiojai. Bet tavo širdis, Markau, aš žinau, kad ji trokšta kažko geresnio. Ir žinai ką?

MARKUS. Mmm.

HEIDI. Jėzus gali numalšinti tą troškulį, nes jis – gyvojo vandens šaltinis.

MARKUS. Gerai. Šiek tiek suglumau, nes... Juk turbūt supranti, kad aš apie tikėjimo klausimus mąstau kasdien. Tai mano darbas.

HEIDI. Tas ir yra, Markau, kad čia nereikia nieko mąstyti. Jei atversi savo širdį Viešpačiui, tau nereikės mąstyti – Dievas tau duos tvirto tikėjimo dovaną. O tai kažkas tokio, ko aš anksčiau nė negalėjau įsivaizduoti. Po pastarojo mūsų susitikimo mano gyvenimas buvo... Viešpats tai žino. Plaukiau pasroviui kaip negyvas rąstas, kol Viešpats mane galiausiai taip bloškė dugnan, jog tegalėjau inkšti, nusižeminti ir melsti, kad Jis suteiktų man malonę. Ir Jis man suteikė savo didžią ir dosnią malonę. Dėkui ir šlovė Viešpačiui!

MARKUS. Hm... Kažkuriuo metu girdėjau šnekant, kad tau ne kas. Kaip tu... papasakok truputį, sumazgykime nutrūkusius metų saitus...

HEIDI. Aš vos nesusinaikinau, Markau. Ir fiziškai, ir, svarbiausia, dvasiškai. Aš jaučiau tokį didžiulį troškulį. Kažko troškau ir įsivaizdavau, kad atrasiu tai dirbdama. Dirbau tiek, kad susirgau depresija ir susigadinau skrandį. Bandžiau numalšinti šitą savo troškulį tai alkoholiu, tai seksu, kartais kokiais nors kvaišalais, bet tuščiai. Galiausiai taip palūžau, kad žodžiais net negaliu to apsakyti... Ir štai vieną dieną ėjau per Kaisaniemio parką ir pamačiau palapinę. O iš tos palapinės buvo girdėti giedojimas... Ir Dievas tiesiog įtraukė mane vidun, į tą palapinę. Aš žiūrėjau, kaip tie žmonės Jį šlovina, ir staiga mane apleido jėgos. Ir sykiu supratau, kad giliai širdyje jau seniai ilgėjausi ir netgi šaukiausi Jėzaus. Ir pratrūkau raudoti toje palapinėje... Ašaros liejosi, o aš vis verkiau ir tariau Jėzui: „Dabar, jei esi ir jei tik dar tinku, paimk mane savo glėbin ir nuplauk mano nuodėmes...“ Ir tą pačią akimirką mane užplūdo didžiulė ramybė. Tokia pamatinė ramybė, kuria gyvenu jau daugiau kaip penkerius metus. Ir jos aš į nieką, į nieką nekeisiu.

MARKUS. Gerai... Na, džiaugiuosi, jei tu patenkinta gyvenimu...

HEIDI. Markau, tiesa tokia, kad tai, ką mes anuomet laikėme tikėjimu, tebuvo toks... tuščias kiautas. Mes nė nenutuokėme apie tą turtą, kurį asmeninis ryšys su Jėzumi, tvirtas Dievo pažinimas ir Jo Šventosios Dvasios buvimas gali žmogui duoti.

MARKUS. Aš manau, kad mano tikėjimas kiek skiriasi nuo tavojo.

HEIDI. Tame savo straipsnyje parašei, kad netiki Jėzaus prisikėlimu.

MARKUS. Ne, parašiau, kad netikiu jo istoriškumu.

HEIDI. Esi pastorius, bendruomenės ganytojas, bet netiki, kad prisikėlimas iš tikrųjų buvo?

MARKUS. Tikiu, kad pasakojimas apie prisikėlimą... jo išsakoma tiesa yra ne istorinė, o simbolinė. Aš pats buvau priremtas prie sienos su šituo klausimu. Tiesiog Biblijos kaip istorinio dokumento skaityti negalima.

HEIDI. Nenuostabu, kad žmonės atsiskiria nuo Bažnyčios.

MARKUS. Tik ne dėl to...

HEIDI. Tai Biblijos kaip dokumento skaityti negalima? Ką tu tuo nori pasakyti?

MARKUS. Apie daugelį įvykių nėra vienos aiškios...

HEIDI. Ir kodėl gi Biblijos taip negalima skaityti?

MARKUS. Na, pavyzdžiui, Biblijoje, priklausomai nuo to, kaip skaičiuojama, pateikiamos keturios ar penkios skirtingos versijos, kam pirmiausia pasirodė prisikėlęs Jėzus.

HEIDI. Markau, mielasis, pirmiausia tai visai nesvarbu tavo kasdieniam religiniam gyvenimui...

MARKUS. Svarbu. Juk svarbu, ar prisikėlimas buvo konkretus įvykis, ar tai kokia nors teologijos reik­mėms patenkinti gimusi legenda? Mano galva, skirtumas gana didelis. Bet klausyk, mes juk seniai nesimatėme. Ar tikrai dabar kalbėsime...

HEIDI. Jei tu tikrai atvira širdimi pažvelgsi gilyn į savo vidų, tai puikiausiai suvoksi, kad prisikėlimas buvo toks pats tikras, istorinis ir realus įvykis, kaip...

MARKUS. Ne. Nežinau. Apgailestauju, Heidi, bet, jei sąžiningai, manyje nevirpa nė menkiausia liepsnelė...

HEIDI. Kaip žmogus gali būti pastoriumi, jei netiki, kad prisikėlimas – realybė?

MARKUS. Nes prisikėlimo realumas... ar jo istorinis tikrumas tikėjimui, bent jau manajam, nėra esminis dalykas. Bet klausyk...

HEIDI. Tai juk visa ko pamatas! Bent jau aš čia, viduje, esu visiškai tikra, kad prisikėlimas – nuostabi gyva tikrovė ir aš galiu joje kasdien dalyvauti. Ir tu, Markau, tu irgi, jei nusižeminęs atversi širdį ir klausysiesi, ką Dievas nori tau pasakyti, tai Jis su tavimi ir kalbės. Bet kol galvoje kurpsi tokias teorijas, Dievo kvietimas tavęs nepasieks.

MARKUS. Na, gerai... Matyt, kad dabar tikime gana skirtingai. Taigi gal galime gerbti vienas kito tikėjimą ir...

HEIDI. Aš negaliu gerbti šėtono darbų.

 

Markus nežino, ką atsakyti.

 

HEIDI. Markau, nuo šios dienos ketinu melsti, kad Dievas pašauktų tave su tokia jėga, kad nubustum ir atvertum Jam savo širdį.

MARKUS. Mmm.

HEIDI. Jei pajusi, kad nori priimti Jėzų, man paskambink, nesivaržyk arba ateik pas mus į susirinkimus. Pažadu, kad nepasigailėsi.

 

Heidi užrašo savo telefono numerį ant lankstinuko ir paduoda jį Markui.

 

MARKUS. Gerai. Na, o šiaip... Kaip gyveni...

HEIDI. Turiu eiti. (Nusišypso.) Nėra kada plepėti naujienų – Žodį reikia nešti... Telaimina tave Dievas.

MARKUS. Ir tave.

 

Heidi išeina.

 

(...)

 

Įeina Heidi.

 

MARKUS. (Kreipiasi į žiūrovus) Tai psichiatrijos ligoninė. Neišsigąskite, čia jums nenumatytas joks vaidmuo. Išleista iš uždarųjų skyriaus Heidi man paskambino ir pakvietė užsukti. Aš nė nenutuokiau – kodėl, bet, žinoma, nuėjau. Ir štai susitikimų kambaryje vienas prieš kitą sėdėjo du gyvenimo gerokai apdaužyti žmonės. Ko gera, grynas atsitiktinumas, kad vienas buvo pacientas, o kitas – lankytojas. Gali būti, kad tai buvo mūsų pirmas lygiavertis susitikimas. (Heidi) Kaip jautiesi?

HEIDI. Gerai.

MARKUS. Malonu girdėti.

 

Pauzė.

 

MARKUS. Nori papasakoti smulkiau?

HEIDI. Apie ką?

MARKUS. Apie gerą savijautą. Su kuo ji susijusi?

HEIDI. A... Aš dabar žinau, kas man yra.

MARKUS. Štai kaip. Ir kas tau yra?

HEIDI. Mano psichologinis vystymasis sustojo šizoparanoidinėje stadijoje.

MARKUS. Aha.

HEIDI. Mano vystymasis ankstyvojoje vaikystėje buvo sutrikdytas, todėl likau tokios būsenos, kai įsivaizduoju, kad sprendimai – ir man keliantys skausmą, ir darantys mane laimingą – visiškai nuo manęs pačios nepriklauso.

MARKUS. Tikrai... Ir kaip tai paprastai gydoma?

HEIDI. Aš šnekuosi su tokiu psichiatru, ir mes... Iš tiesų tiksliai nežinoma, ar galima tai išgydyti. Visgi leng­viau, kai daugiau sužinai.

MARKUS. Iš tavo balso sprendžiant, neatrodo, kad tau baisiai palengvėjo.

HEIDI. Taip... Tiesa, dabar, kai sumažino mano vaistų dozę, kažkur giliai pilve vėl ima krutėti jausmų, netgi gerų. Tie jausmai gana neaiškūs, bet nujauti, kad jie ten yra.

MARKUS. Gerai. Bet, nieko nepaisydama, tu dar norėjai mane pamatyti.

HEIDI. Jo. Nes mano psichiatro mintys kažkuo panašios į tavo.

MARKUS. Reikia tikėtis, kad jis labiau supranta, ką daro.

HEIDI. Taip.

 

Heidi išsitraukia bloknotą.

 

HEIDI. Jis irgi sako, kad man būtų neblogai susivokti, kas aš tokia. Ir štai pabandžiau tai sau susidėlioti. Pamaniau, jei norėtum, galėčiau tau paskaityti... Užsirašiau vieną kitą mintį apie tuos metus, kuriuos nesimatėme. Jie tave domino. Nori pasiklausyti?

MARKUS. Mielai.

HEIDI. (Skaito) „Devyniasdešimt antrais–devyniasdešimt ketvirtais metais dirbau kurjerių tarnyboje. Prisimenu, kaip sėdžiu už pilkos pertvaros ir peržiūrinėju angliškai ar vokiškai užpildytus užsakymo blankus. Skauda galvą. Paros ritmas keistai pakito. Nepavyksta išeiti iš darbo ligi sutemų. Rytais galiu vėluoti kelias valandas. Dirbu daug, bet visuomet viena ir atskirai nuo kitų darbuotojų. Akivaizdu, kad esu keista, nes kiti išlaiko atstumą. Darbas bukinantis, bet geriau dirbti nei sėdėti namie. Jei darbo nėra, valandas prastumiu kur nors, kur girdėti balsų. Pačios geriausios vietos yra restoranai, kur galima šokti, nes mėgstu šokti ir atsiduoti muzikai, ir dar patinka, kad už tave viską sprendžia kažkas kitas. (Sklaido bloknotą toliau.) Ligoninė. Močiutės gimtadienis, jai septyniasdešimt penkeri. Močiutė nieko nebeprisimena, neatpažįsta net manęs. Jos seseriai Irmai atėjo į galvą, kad močiutė visada buvo puošeiva, ir Irma nuo mūsų visų nupirko jai skrybėlę. Tokią dailutę šviesią vasarinę skrybėlaitę. Irma uždeda skrybėlaitę močiutei ir parodo jai veidrodį. Mums visiems juokinga, nes pastebime, kaip joje prabunda sena pažįstama tuštybė. Kad ir kaip keista, bet būtent ši tuštybė akimirką močiutę paverčia žmogumi. Po kelių minučių ant kaktos sublizga prakaito lašai, ir Irma bando skrybėlaitę nuimti. Močiutė puola į paniką ir prispaudžia skrybėlaitę, lyg nuo šios priklausytų jos gyvybė. Man norisi verkti, nes visiškai ją suprantu. Galva neveikia, žmonės atrodo keisti. „Neatimkite iš manęs šio vienintelio gyvenimo ženklo!“ Žiūriu į močiutę ir mąstau, kad aš neturiu nė skrybėlaitės. (Perverčia puslapį.)

Pokonfirmacinė stovykla. Guliu ant lovos, o didelė ir šilta mano geriausio draugo Markaus ranka masažuoja mano nugarą. Jaučiu palaimą, ir man dingteli mintis, kad galbūt nesu visiškai nevykusi, jei kažkodėl Dievas dovanoja man šią akimirką. Jaučiuosi žavinga mergyte ant išmintingo ir nuoširdaus meškino rankų. Staiga meškino ranka padaro kažką, ko mažoms mergytėms nedera daryti, ir viskas sudūžta. Priekaištauju sau, nes giliai viduje nujaučiau, kad tai įvyks. Išmokau gyventi žinodama, kad laimė – kažkas tokio, kas visuomet neišvengiamai sugadinama. Gerai jaustis pavojingai, nes žmogus, kuriuo labiausiai pasitikiu, bet kada gali padaryti man bloga. Po tos nakties nusprendžiau liautis svajoti. Dabar mąstau, o ką, jei tas pats atsitiktų šiandien? Ar pasielgčiau taip pat? Ar pabėgčiau nepasakiusi nė žodžio? Tikiuosi, kad ne. Tikiuosi, išdrįsčiau pasilikti ir pareikalauti savo bičiulio pasiaiškinti, ką jis sau galvoja. Priremčiau jį prie sienos. Spirčiau į kiaušus. Spjaučiau į marmūzę. Ir jei jis pasirodytų to vertas, galiausiai atleisčiau. (Perverčia lapą.) Ar pamenu iš savo gyvenimo bent vieną akimirką, kurią būčiau jautusis besąlygiškai ir neginčijamai savimi pačia? Nemanau. Bet vienas momentas buvo beveik toks. Su bendradarbių kompanija išvykome iškylon į tolimas salas, ir aš viena užsimiršau ant didžiulės uolos. Ir prieš akis atsivėrusi jūra buvo didžiulė. Tos didybės glėbyje pasijutau visai menka. Pajutau, kaip nepalikdama žymės skęstu nebūtyje – kaip visada norėjau. Bet su uola ir jūra viskas kitaip nei su žmonėmis. Nors mane užvaldo visa apimantis niekingumo jausmas, žinau, kad tai būtent aš, vien tik aš, šią akimirką šioje pasaulio vietoje jaučiu savo niekingumą. Ir šią unikalumo akimirką mano niekingumas virsta visagalybe.“

 

Heidi padeda bloknotą į šalį. Tyla.

 

MARKUS. Ačiū.

HEIDI. Nėra už ką.

 

Pauzė.

 

HEIDI. Ar pameni, kaip mes ėjome giedoti į beprot­namį?

MARKUS. Aš pamenu vieną apsilankymą senelių namuose. 

HEIDI. Ką darytum, jei kas nors įeitų dabar pro tas duris ir visai rimtai uždainuotų... (Dainuoja) „Kai laukia širdis atvira, Jėzus joje įsikuria...“

MARKUS. Ką daryčiau?

HEIDI. Taip.

MARKUS. Atidžiai klausyčiausi ir jaudindamasis laukčiau, kaip jis susidoros su operacinės priedainiu.

 

Abu žiūri vienas į kitą, Heidi prisimena.

 

HEIDI. Čia, beje, yra keli savi Jėzūs.

MARKUS. Na, gerai, kad ir tu turi kažkokį atramos tašką.

HEIDI. Taip.

MARKUS. (Kreipiasi į žiūrovus) Apie tai, kas su Heidi buvo toliau, ne ką težinau. Ryšio nepalaikėme, bent kol kas. Girdėjau gandus, kad ji jau nebe ligoninėje ir kad gyvena viena. (Paima lankstinuką.) Sprendžiant iš šito traktato, Heidi negrįžo į „Gyvojo žodžio“ bend­ruomenę. Aš tikiuosi, kad su vaikais matytis jai visiškai neuždraudė. Jų globa pavesta, žinoma, Timui. Vis dėlto fundamentalizmas visuomenėje kiek labiau priimtinas nei psichikos problemos. Bet tai buvo mano įvykių versija. Reikia tikėtis, kad dabar supratote, kodėl pavargau būti pastoriumi. Dabar man truputį leng­viau. Ar Bažnyčią reformuoti, ar nereformuoti – tegu rūpinasi kiti. O man nebereikia sukti sau galvos dėl to, kad, jei kažką pasakau, tai kaip pastorius. Kaip buvęs sensacingasis pastorius, bet toks vaidmuo varžo gerokai mažiau. (Grįžta prie lankstinuko) „Šėtono įrankis“. Nieko nepadarysi, vis dar širdį rėžia. Man visuomet patikdavo, kai per pamaldas sakoma: „Eikite Viešpaties ramybėje.“ Taigi eikite Viešpaties ramybėje. O tie, kurių ta Viešpaties ramybė nedomina, tegul eina savoje ramybėje. (Išeina.)

 

 

Iš suomių kalbos vertė Kristina Vaikutytė