Jūratė Visockaitė. Deja, ne visas gyvenimas yra teatras

Čia tai bent: keletas artistų, trokšdami persikūnyti į boksininkus, vyko į kitą pasaulio kraštą – pas Gvadalupės Mergelę. Paskui papildomai – žengę jau į kitą stebuklų sferą – ragavo haliucinogeninių rupūžės nuodų. Šitaip įsisavino suplanuotą siurrealizmą. Siekiant jau dokumentiško realizmo „Bokso“ (LNDT, kovo 3 d.) scenoje pastatytas ringas (be artistų, jame matysime ir vieną parodomąją vaikų sporto klubo dvikovą). Užnugaryje atsiveria ekranas su anais vaizdeliais iš Meksikos; scenoje, žinoma, blusinėja mobilus operatorius – aktorius gali stovėti nugara į žiūrovą ir vis tiek ekrane matysi jo veidą (žiūrovo akis privalo greičiau šmirinėti nuo vieno objekto prie kito). Iš už aktoriaus ausies vingiuoja mik­rofono gyvačiukė, todėl jis gali burblenti, jam nereikia nenatūraliai kelti balso.

 

„Boksas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Boksas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Tačiau – kad ir kaip pasikrautum ir prisidengtum – nauja scenos realybė, vyriškos apnuogintos kovos fi­ziologija, turi pereiti į kažkokį dvasinį antstatą, mūšį su savimi. Gal todėl jau iš anksto, spektaklio prologe iššoka solistas-beprotė Žmogysta (akt. Gytis Ivanauskas). Į panašią transo būseną įkrenta ir boksininkas, einantis į ringą? Taip pat kaip raumenis jis vis įtempia ir atleidžia nervų šakneles. Spektaklyje suvaidinamas ir tasai didžiojo bokso popsinis etiudas, kai čempionai išeina priešais fotografus tarsi susipažinti, išsirėkti, pagąsdinti, o jų palyda sustingusi stovi greta.

Suvaidinama ir dar daugiau. Kaip sako „Bokso“ autoriai Laurynas Adomaitis ir Antanas Obcarskas, tai, kas yra už ringo. O ten, deja, iššoka ir banalių klišių apie tėvus girtuoklius, apie trenerį, kuris „mane lietė“. Ir subtilesnio, bet sunkiai plėtojamo naratyvo su Tabačniku (akt. Giedrius Savickas) ir Zakarenko (akt. Marius Repšys) – senais draugais, kurie atsiteisia vienas su kitu per savo mokinius. Patyrę ir dar nuo scenos ringo „nenurašyti“ aktoriai, deja, užtemdo jauniklius Ciganą (akt. Gediminas Rimeika) ir Saulą (akt. Laurynas Jurgelis), kurių kova su savimi ir kitu lyg ir turėjo būti dramos centras. Atmuštos galvos Zakarenko yra žiaurus ir sentimentalus, aukščiau prasimušęs Tabačnikas – irgi žiaurus ir įsiteikiantis. Be abejo, abudu yra filosofai su savarankiškai išrasta „bulvės metafizika“. Apie jauniklius, tą trenerių minkomą molį, mažai ką supranti ir atskiri, manau, ne dėl aktorių kaltės, o todėl, kad Laurynas ir Antanas kažko nesusitarė, nepadarė namų darbų (gal šventų mergelių reikėjo ieškoti ne Meksikoje, o Lietuvos rajone).

Ankstesnis mūsų viltingo L. Adomaičio ir A. Obcarsko tandemo spektaklis „Alisa“ pritrenkė. Išties pramušė teatro sieną, nuėjo kiaurai ir velniai žino kur. Net ir jųdviejų sumegzti ir neišsirišę mazgeliai, pakibę klausimai jaudino ir protino. „Boksas“ jaunuomenei, atrodo, netaps kultiniu „Kovos klubu“ (knyga, ne spektakliu). Nors gal apie tai reikia klausti žiūrovų, kurie buvo ar yra prie bokso bent prisišlieję? Beje, scenoje kaip ringo teisėjas pasirodantis profas Aleksandras Baranovas sukaupta povyza išsiskyrė ir visų scenos žvaigždžių, nors nepasakė nė žodžio.


/ / /

OKT repertuaro lauželis liepsnoja nepaisydamas vidinių šios meno įstaigos perturbacijų. Pavydėtinas Ašmenos gatvėje repetuojančiųjų paslankumas ir gyvybingumas, publikos galvų muilinimas ir masažavimas. OKT laboratorija veikia sėkmingiau nei LMTA fakultetas.

 

„Pelikanas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Pelikanas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Šįkart dvi valandas kokių penkių trumpų eilių žiūrovams galvas trinko Augusto Strindbergo „Pelikanas“ (kovo 8 d.). Tiksliau, jo barškantis skeletas. Režisierius Naubertas Jasinskas jau ne pirmą kartą, kaip pats sako, duria po nagu, lenda po oda, neria į teatrinės kalbos keitimo eksperimentą. Jo improvizacija ir interpretacija iš pradžių svaigina (Motiną vaidina vyras; staiga į dialogą įsikiša autorinis balsas), paskui bukina ir migdo. Galiausiai užsimerki, visaip rieti nugarą, klausaisi vien teksto papliūpų, vien garso takelio... Šeimos drama sutrupinta ir išblukinta – gerai, tebūnie, – tačiau tame naujame žvyrkelyje su labai ar nelabai ščyrai trepsinčiais jaunais aktoriais (jie galėjo bent tuos neįgaliųjų mikrofonus mažulytėje salėje nusiimti) neišsimina joks takelis. Vyksta vien tik malimo procesas nesakysiu ko... To ir siekta? Tokio štai svinguojančio, „daugiastruktūriško mąstymo tarp dalių ir visumos“? Bet juk moterys (jų spektaklyje likusi tik viena – simbolinė blondinė) nuo linijinių vyrų ir skiriasi tuo, kad būtent šitaip daugybiškai gadameriškai mąsto be niekur nieko.


/ / /

Jaunimo teatro premjera – dokumentinis filmas „Eimuntas Nekrošius. Pradžia“ (kovo 10 d.), teatro vadovo, teatrologo Audronio Liugos ekraninė esė, sukurta iš režisieriaus E. Nekrošiaus genialiausių 1980–1986 m. spektaklių, jų nuotraukų, Juozo Javaičio TV filmo fragmentų, kelionės į režisieriaus tėviškę ir aktorių visai šviežių kadrų studijoje (montažas Kosto Radlinsko).

Esė galima vadinti filmu, nes čiuopiasi naujas požiūris. Stipriai minorinis, in memoriam ne tik prarastam, bet ir dabartiniam senkančiam laikui, dideliam kūrėjui, jo teat­rui, jo bendrakeleiviams aktoriams, mirusiems ir dar gyviems. Aktorių, kompozitorių, dailininkų pavardės po kiekvieno spektaklio ištraukos – su Arturo Bumšteino akompanimentu – įmontuotos į filmo kūną tarsi antkapinės plytos. Buvę pagrindinių vaidmenų atlikėjai žiūri į tave jau pasenę ir nebylūs... Ačiū Dievui, finale vieno jų bendravardis sūnus dainuoja Robertą Schumanną – tik tokia viltis iš pritemdyto teatro tunelio.

 

Kadras iš filmo „Jaunimo teatro metraštis“ (Rež. Rimgaudas Karvelis)
Kadras iš filmo „Jaunimo teatro metraštis“ (Rež. Rimgaudas Karvelis)

 

Prie tokios filmo intonacijos prisideda – nors neati­tinka pasirinktos biografijos atkarpos – 1996 m. LIFE „Meilė ir mirtis Veronoje“ (pirmutinė „Verona“ buvo 1982 m.). Žinoma, ji įmontuota dėl atrasto liūdno epizodo su Merkucijumi-a. a. Sauliumi Mykolaičiu.

Daug gudriau sugalvotas audioįrašas su Irena Kriauzaite, šiandien atkuriančia spektaklio „Ilga kaip šimtmečiai diena“ Motiną.

Abejočiau dėl filmo pavadinimo „Pradžia“, kuri juk iš tiesų tapo E. Nekrošiaus kūrybos kulminacija (o realioje pradžioje buvo, pavyzdžiui, „Ivanovas“, užfiksuotas LRT juostoje).

Jaunimo teatre drauge su nuščiuvusiais senais ir jaunais jaunimiečiais filmą žiūri užkandusi žadą. Kadrai su „Kvadratu“, „Pirosmaniu“, „Dėde Vania“ (atrodo, visi filmuoti atsakingo ir preciziško operatoriaus Donato Buklio) – jau matyti, tačiau vis tiek neįtikėtini, nesustingę, meistriški. Bažnyčia, kaip sako Eimuntas.

Eimunto sugrįžimas į pokovidinį, deja, dar ne pokarinį Jaunimo teatrą sujaudino. Sujaudino ir tik iš gatvės įžengus į fojė pamatytas gyvenimo teatras – į filmo premjerą atėjęs Rimas Tuminas, mažas žmogus su kepurėle ant galvos. Atsisakęs, atleistas, apspistas ir glėbesčiuojamas iš visų pusių... Oficialiai kalbant, pavojinga minkštoji galia. Neoficialiai – susisiekiantis su Eimuntu ir dar neišsiliejęs indas. Toji dar galutinai neužverta bažnyčia.


/ / /

Jaunos režisierės Uršulės Bartoševičiūtės Šekspyras Vilniaus mažajame teatre – „Kaip jums patinka“ (kovo 13 d.) – fragmentiškas ir tiesmukas. Grubus. Kaip tos dvi merginos Rozalinda ir Selija (akt. Milda Noreikaitė ir Indrė Patkauskaitė) prie baro Mažojo teatro rūsyje (čia vyksta spektaklis) ar kur nors visai šalia, Gedimino prospekte. Na, einu ir viens du pakabinu jį, lažinamės? Renesansinės užsispyrėlės, šmaikštuolės, netgi džuljetos ir buvo tokios – be ceremonijų. „Kas yra meilės deklaracija / Jos išraižymas medžių žievėse“ ar šiuolaikinio metro stotyje ant sienų? Režisierė į kontekstą kaip dekoraciją, kurios teatre negausi, bet gali pasidaryti pats anksčiau kur nors ją nufilmavęs, įstumia ir kaži kurio mero išsvajotą metro, ir santuokų rūmus, ir dar daug ką – nesvarbu, kad tai tuoj pat paliekama savieigai. Toks yra dabartinis gyvenimas, nerišlus, neartikuliuotas jaunuomenės susikalbėjimas, merginų ožkų strykčiojimas ir labai nepagarbus pasinaudojimas (o vyrų teisės?!) be jokios kostiumo priedangos išstatytu vaikinu Orlandu (akt. Karolis Kasperavičius). Senasis ir Naujasis Hercogai (akt. Edmundas Mikulskis ir Arvydas Dapšys) byloja rišliau, jiedu ryškiau ir vizualizuoti (kostiumai Liucijos Kvašytės). Svarbią komedijos ašį – Juokdarį Galąstuvą (akt. Agnė Šataitė) – gal galėjo surizikuoti ir įžūliai suvaidinti pati režisierė, jau iš spektaklio vidaus reguliuodama nuolat smingantį ritmą, tempą ir scenos ilgį? Būtų ištarusi ir sakramentinę pjesės frazę: „Visas gyvenimas – teatras.“

 

„Kaip jums patinka“. Videokadras
„Kaip jums patinka“. Videokadras