Jaunimo teatro laivas su kapitonu Audroniu Liuga, nepaisydamas remonto bei gyvybinių netekčių, plaukia kažkur pirmyn – svetimoje Menų spaustuvės salėje rodo mažąją premjerą. Garsaus amerikiečių scenaristo Johno Logano („Gladiatorius“, „Aviatorius“, „Genijus“) pjesę „Raudona“ (2009, vertė Aivaras Mockus) režisuoja ir joje vaidina dabartinis klaipėdietis Valentinas Masalskis, o jo partneris – LNDT aktorius Mantas Zemleckas (kitų miestų scenose vaidina dar ir masalskiukas Donatas Želvys). Istoriją apie dailininką apipavidalino skulptorius Mykolas Sauka, muziką su raudonu klasikos punktyru sukūrė Nijolė Sinkevičiūtė. Taigi patsai VJT užsiėmė tiktai spektaklio projektavimu.

Bet pjesė labai jaunimietiška – apie mokytojo ir mokinio santykius. Geležinis charakteris, neginčijamas autoritetas ir plastelininė konsistencija, dažų maišytojas. Per ne tokį jau ilgą dialogą jėgų santykis natūraliai balansuoja ir keičiasi, jauniklis pasilipa ant kėdės, rikteli ir netgi mėgina mokytoją paguosti. Mat pastarasis – faktiškasis Markas Rothko (1903–1970) – kažin kodėl bijo juodos spalvos, neįsileidžia į save, sako, ji tuoj „praris raudoną“; ak, seni, ak, mokytojau, būta ko bijoti, juk tai ne vien ta lentyna, tas žiaurus brūkšnys Henri Matisse’o paveiksle, aš štai šiurpstu nuo baltos, o raudonos dar yra likę daugybė, va, aušra, pomidoras... Mokinys teisus ir vis teisesnis. Prabangiame amerikiečių restorane sunku įsivaizduoti M. Rothko ne fiziologines, bet egzistencines aistras kurstančias spalvas. Atsiimkit jas! Tenai geriau derėtų Šarūno Saukos išsiliejimai. Vaikeli, galiausiai sako mokytojas, aš tave atleidžiu, eik sau, ieškok savo, būk kitoks. Juoda spalva vis dėlto įslinko į mano gyvenimą – užleisiu vietą, nes nebeturiu tirštos raudonos, mano kraujas atvėso.

„Raudona“

V. Masalskio vaidinamas abstrakčiojo ekspresionizmo genijus M. Rothko, žydas, gimęs Daugpilyje ir 66 metų nusižudęs Niujorke, – kampuotas, gerklingas, pulsuojantis, įsitempęs, aštrus, agresyvus. Tai aktoriaus spalvos. Galima sakyti, mūsų Valentinas irgi ekspresionistas, irgi nepėsčias. Jo išvykimą į Klaipėdą ir darbą su mokiniais galima vadinti poelgiu. Kas dar iš kolegų, visaip laisvės niurkomų aktorių, galėtų atsistoti greta jo? Niekas.

O greta scenoje nusilenkti sustoję M. Zemleckas ir M. Sauka (už jų – baltas ir tuščias ekranas, balti ir tušti dažų puodai, priešais – įsivaizduojami dailininko paveikslai ir žiūrovų veidai) yra mokiniai, kuriems greitai reikės užleisti vietą.
Menininko senatvė, išsikvėpimas – dar viena „Raudonos“ spalva: iš pradžių sutrikęs mokinys tyli, nežino, ką atsakyti, bet štai ir mokytojas, atsakydamas jau sutrikęs, ilgina pauzę...

/ / /
„Raudona“ yra tik kuklus eskizas šia sudėtinga tema. Bet likimas taip susiklostė, kad spektaklis ėmė ir įbrėžė realiai tragišką brūkšnį. Juodojoje salėje jis pasirodė praėjus vos dienai, kai pro gretimus vartus buvo išneštas karstas.

Kai „Meno forte“ buvo pašarvotas Eimuntas Nekrošius, turbūt kai kam, kaip ir man, pasivaideno, kad teatras čionai tebevyksta: afiša su juodais rėmais prie durų, laiptai, prieblanda, prožektoriai, sustingusi publika, balta gėlių spalva ir, kaip sakoma, scenos dėžutė (ačiū Dievui, ne urna), sumažėjusi iki žmogaus ūgio. Iš traukiamų kalijų tuščiavidurių stiebų išbėga vanduo. Virš viešbučio „Šekspyras“ arkos šiurena vėliavėlės su Šekspyru. Amžiną atilsį.

Tačiau galutinis brūkšnys tarp datų sukelia ir daugiau juodų minčių. Galbūt nereikalingų tokią minutę, bet neatstojančių – bent jau nuo manęs.

Kodėl teatro kritikai ir tyrinėtojai (neseniai netgi susibūrę į Scenos meno kritikų asociaciją), kaip čia paprasčiau pasakius, neatliko savo pareigų?

Atsimenate, kaip Pirosmanis, ant skalbinių virvės gailiai šypsodamasis, kabina skiautelę popieriaus su keliais žodžiais apie jį? Mūsų a. a. režisierius, atvirkščiai nei Pirosmanis, jau nuo pačių savo kūrybos pradžių, per visą jam skirtą XX amžių, turėjo ką išsikabinti.

Turėjo ir XXI amžiuje, ėmusiame spausti iš jo syvus be pertraukos. Nors maždaug po nuosavame „Meno forte“ (forte, tvirtovėje!) pastatyto ir pub­liką – taip pat kaip ir jį – įkvėpusio „Otelo“ (2001) režisierius atsistojo, nedrįstu tiksliau įvardyti, ant kitokios plokštumos.

Po triumfinio LIFE, atvėrusio italijų, rusijų, lenkijų scenų glėbius, po „Donelaičio“ (2003) E. Nekrošius leidosi išpešiojamas, alinamas, prievartaujamas. Ugnies, vandens, akmens, žemės, medžio meistras iš Pažobrio (9 km. nuo Šiluvos), kuriam nedirbti yra tas pats, kas nekvėpuoti, dirbo nestabtelėdamas iki pat gyvenimo uždangos. Nors meistro veidas ir interviu atsakymai į daugybinius klausimus iš visų kampų ir užkampių išduodavo begalinį nuovargį, regis, niekas iš mielų baltųjų metraštininkų (-ių) nesugebėjo jo perspėti, nukreipti (gal jam sustoti ties stambiąja operos režisūra, juk LNOBT „Otelas“, 2011, jau žadėjo mums savo „proto jausmų“ statytoją, beje, neatsiradusį iki šiol ir nuomojamą iš užsienio) ir galbūt išsaugoti. Šaukštai po pietų – Eimuntas padėjo savo šaukštą.

Įstrižai darsyk peržiūrėjau tas skiauteles ant skalbinių virvės tinklalapyje „menufaktura.lt“ ir kt. Pikčiausia, neatleistina turbūt tai, kad Eimunto amžininkai (ar tie, kurie dar matė gyvus jo spektaklius iš XX amžiaus), stipriausios kritikos forto pajėgos, nustoja liudyti. Ditirambinės recenzijos apie paskutinius spektaklius šiandien kelia pasipriešinimą – greta scenoje įvykusio sukuriamas / atpasakojamas atskiras kritiko spektaklis. (Beje, Lenkijos kultūrinė spauda po „Vėlinių“ aiškiai skilo, bet mes tą faktą praleidom patyliukais.) Tiktai kelios jaunos kritikės išdrįsta pamatyti ir šiaip taip ištarti: „pati jo teatrinė kalba lyg nesava“, „šaltas ir tolimas pasaulis“, „atstumas tarp scenos ir publikos tapo didesnis, nei buvo anksčiau“, „bejėgiškas kontaktas su publika“. Kokį antrą tomą jos parašys po ano pirmojo – Ramunės Marcinkevičiūtės „Erdvė už žodžių“ (2002)? Juk Eimio amžininkai ir draugai, manau, nuolat rašys tiktai prisiminimus apie tragišką menininko likimą (nors jis pats sakė, kad net sovietiniais metais jam niekas netrukdė).

Mea culpa, aš ir pati, tapatinusi save ir jį, niekada prie jo taip ir nepriėjusi, tik po „Cinko“ (2017) sugebėjau kažką aiškaus išlementi („Literatūra ir menas“, 2017-12-08), kaip ir kiti kolegos, šnibždėjausi užkulisiuose.

Čionai norėjau įkalti tik vieną vinį – kaltės ir atgailos.

/ / /

Jaukiai tebegirgždančiame Rusų dramos teatre – antroji sezono premjera – Johno Misto „Madam Rubinštein“. Deja, antrasis blynas (po „Rusiško romano“ ir prieš „Idiotą“) naujajai rūmų šeimininkei Olgai Polevikovai išėjo pusžalis, o tai galima buvo numanyti, todėl jos vardą verta iškelti ant iešmo pirmiausia.

„Madam Rubinštein“. Lauros Vansevičienės nuotraukos

Spektaklio herojų prototipai yra realios XX a. JAV kosmetikos ir kvepalų imperijos šeimininkės, darbininkės, kūrėjos ir t. t. Helena Rubinstein (1870–1965) ir Elizabeth Arden (1878–1966). Ir net jeigu dramaturgas pagal jų biografijas parašė komišką dramą akcentuodamas anekdotines situacijas ir charakterių silpnybes, nederėtų šitų moterų paversti turgaus bobelėmis. Profesija, pašaukimas, įsitikinimai vis tiek čia turi tūnoti kaip ledkalnis, o jis režisieriaus Raimundo Baniono „operetėje“ visai ištirpęs. Dailininkės Daivos Petrulytės suknios ir aksesuarai, aktorių Ingos Maškarinos ir Aleksandros Metalnikovos blizgesys, jauninimasis tik pabrėžia tuštumą, kurioje nė už ką neįžvelgsi mados ryklių užuomazgų. Helena pokštaudama kartą įterpia iki šiol jau nusizulinusią tiesą: moteriai atsiskleisti kaip asmenybei reikia dvigubai daugiau pastangų nei vyrui. Scenoje moterį atskleisti reikia dar daugiau.