Emilijos Škarnulytės audiovizualinį opusą „Švytintys kambariai“ (Radvilų rūmų dailės muziejuje veiks visus metus) „Litmenio“ parodų apžvalgininkė ponia Amanita įvertino skeptiškai, todėl drįstu įkišti savo trigrašį: o man šitas nenusakomo žanro kinas (Emilija jį vadina performansu) yra lygiavertis taip pat sunkiai apibrėžiamai „Saulei ir jūrai“! Tiesiog į dilogiją sulimpa. Ak, galima ir dar praplėsti, pridedant Eitvydo Doškaus dokumentinį filmą „Čia buvo Vilnius“.

 

Emilija Škarnulytė. „t ½“ (2019) iš parodos „Švytintys kambariai“. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka

 

Šiuolaikinės dailės spaudimo vien į tavo smegenis nemėgstu, o čia išsitiesusi ant privalomo žiūros gulto ir išplėtusi akis į visus ekranus gavau svaiginančio opiumo dozę. Gal todėl, kad kadaise teko su specia­lia ekskursija vaikščioti Ignalinos atominėje, ekraninė injekcija sukėlė staigų furorą, žavesį, siaubą... „Švytinčius“ ir apšvitinančius žiūrėjau ir klausiausi kelis kartus, viską supratau ir pajutau, išeidama dar pasitikslinau užrašuose ant sienos. Jėga! Superreali undinė (gal tai pati drąsuolė autorė?) nuplaukė į tą savo kolegių paplūdimį pagulinėti ir paniūniuoti, kol dar yra laiko...

/ / /

Ačiū Aukščiausiajam, į naujavardį Senąjį teatrą sugrįžo senasis jo ir visų kitų Lietuvos teatrų režisierius Jonas Vaitkus. Ir pritrenkė publiką kaip anksčiau, nes sukūrė nevaitkišką spektaklį „Tėtis“ (vasario 24 d.). Mano čiuptuvėliais čiuopiant, tai yra melodrama, na, arba sentimentaliai surišta psichologinė prancūzų rašytojo Floriano Zellero (g. 1979) drama itin aktualia tema susenusioje Europoje.

Būtent režisierius, griežtai iš šono reguliuojantis net ir didelį aktorių, nutaiko (arba nenutaiko) jo vaid­menį į dešimtuką. Manau, aktoriaus Vytauto Anužio kuriamas demencija susirgęs Tėtis spektaklyje pernelyg simpatiškas, sumalonybintas, kaip ir jo vardas pavadinime. Žiūrovas priverstas sekti siužeto vingius, tragikomiškas buitines situacijas, kuriomis grakščiai manipuliuojama, uždengiant daug grubesnį vidų – Tėčio ir Dukters, mylėjusių viens kitą visą gyvenimą, santykių iškrypimą.

 

„Tėtis“. Arturo Svorobovičiaus nuotrauka

 

Artūro Šimonio nuleidžiamų širmų scenografija, taip pat žuvusios Dukters (akt. Jelena Orlova) pantomima sufleruoja, kad veiksmas blėstančios sąmonės ekranuose vyksta tarsi Tėčio akimis. Gal tai patvirtintų nuovokos nepraradęs Parkinsono liga sergantysis. Tačiau abejoju, ar neurologinių ligonių artimieji imtų tapatintis su šiais Tėčio artimaisiais. Satisfakcijos jie čia negaus – Dukters ir jos vyriškio linija paviršutiniška, banali. Ji pamažu žiaurios situacijos mėsą sumala į patogiai gromuliuojamą faršą. Gauname europinio civilizuoto elgesio produktą. Tėtis vis atsimuša į mandagią, supratingą Dukterį. Ir pats tampa ne tokia jau baisia, kitus iščiulpiančia figūra.

/ / /

Pasitikrinau: Audronis Liuga, Jaunimo teatrui vadovaujantis nuo 2016-ųjų, uoliai vykdo nusibrėžtą programą „Teatras, kuriantis vertę“ (publikos ir darbuotojų ugdymas, pristatant literatūros interpretacijas). Mažai skaitantis jaunimas ir likusieji, atėję į šį teatrą ir atsisėdę, yra priversti be perstojo laužyti galvą. Kurti savo vertę. Ir netgi fojė nusipirkti knygą „Barbarų belaukiant“.

Atsivertusi jaunimiečių repertuarą randu: Ričardą Gavelį, Winfriedą Georgą Sebaldą, Jonathaną Littellą, Miguelį de Cervantesą, Svetlaną Aleksijevič. Šių autorių opusus net perskaityti sunku, o perkelti į sceną, hm, tiesiog neįmanoma. Tačiau A. Liugos ledlaužis plaukia!

Inscenizuoti ar adaptuoti Johną Maxwellą Coetzee (g. 1940) į Lietuvą vėl buvo pakviestas vengras Arpadas Schillingas („Didis blogis“, LNDT). Jaunystėje išgarsėjęs mocartišku „Kreidos rato teatru“, nūnai jis klajoja po pasaulio scenas jau kiek apsunkęs. Tačiau aktoriams Arpadas tebelieka dangaus mana. Nes šiam režisieriui labiausiai rūpi kūrybos procesas („Man svarbiausia įkvėpti aktorius“). Ak, džiaugiuosi už trupę, už tiesiogine ir perkeltine prasme spektak­lyje „Barbarai“ (vasario 25 d.) besimaudantį Valentiną Masalskį, bet aš pati ilgiausiose pauzėse ne maudžiausi, o susiraukusi sprendžiau algebros uždavinį.

 

„Barbarai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Knygą skaičiau, 2019-ųjų filmą (kuriame juodais akinukais išsiskyrė Johnny’o Deppo Pulkininkas, spektak­lyje užtikrintai perteiktas Gedimino Storpirščio) irgi mačiau. Dabar per tas 3,5 valandos, laikui įpusėjus, spektaklio lygtyje staiga radau visai naują nežinomąjį (apie kurį vėliau – valio! – perskaičiau programėlės interviu). „Mums svarbus pagrindinio veikėjo Teisėjo santykis su moterimis.“ Taip, tas bjaurus visuomenės nesipriešinimo niežulys sustip­rėja režisūriškai galingose, kai kada net keturplanėse – vonia su tikru vandeniu; kavinės staliukas ir baras su tikru maistu; vienokia ir kitokia muzikinė grupė; kankinimo kamera – mizanscenose. Apsireiškusi luoša barbarė (akt. Viktorija Kuodytė) kietu tylėjimu svarstykles greitai nulenkia į savo pusę, bet pavergta abejinga minia yra būtent moteriškos lyties. Moteriškės vis šlavinėja pripustytą dykumos žemę (man rodos, toji žemė, kaip ir gyva muzika, yra perteklinės, nieko nebylojančios), barbarė ir kavinės padavėja imasi šukuoti plaukus, užjausti viena kitą. Bet tai tik užuominos – tokios jos ir lieka, minčių nesuaudrina, į kažką kita nepersilieja.

Sceną okupuoja V. Masalskio Teisėjas, veikiantis visom prasmėm va bank. Jis iš tiesų yra ir viskas, ir niekas. Per Teisėją pasiekia mintis, kad barbarai esame mes patys. Pavojinga ir kvaila baltinti Vakarus ir juodinti Rytus – ir mes galime tapti barbarais, vadinamąja Imperija, jeigu taip kategoriškai skirstysime. Prisiminkim, civilizuotas pasaulis ką tik bandė perauk­lėti Afganistano, Irako barbarus. PAR ir Australijos pilietis J. M. Coetzee, neutralus rašytojas, kadaise ištremtas iš JAV už protestą prieš karą Vietname, kviečia permąstyti visuomenės suformuotas elgesio normas. A. Schillingas jau nė nebelaukia barbarų, nesigailėdamas aprengia savo teisųjį Teisėją moterišku apatinuku – barbaras štai prieš tave ir tavyje.

Didelės žmogaus sąmonės pervartos didelėse knygose sukrečia. Vizualizuotos jos aptrupa, supap­rastėja ir, kad papasakotum tą pačią istoriją, ko gero, reikia tapti... barbaru – sunaikinti istoriją ir prikelti jos atspindį.

Jūratė Visockaitė – teatro ir kino kritikė.