Keista, kad nauja originali meninė erdvė Naujojoje Vilnioje, Dūmų gatvėje – „Dūmų fabrikas“, – traukianti laisvus visų galų menininkus (taip pat ir alaus gėrėjus, nes čia yra ypatingo alaus), dar nepakvietė į spektaklį ar šou, kuriame būtų mosuojama kadaise čia gamintu istoriniu dalgiu „litovka“. Juk dalgis – mirties atributas! Madinga aktualija!

Vietoj jo štai prašom jums Graikija – „Orfėjas, Euridikė“ (lapkričio 30 d.).

Šaunus ir turbūt brangus projektas su elitiniais kūrėjais ir atlikėjais (bet šiuo atveju jų neminėsiu) projektuojamas rūko apsemtoje plynėje po plieno sijomis ir nuleistais, šviesele mirksinčiais strypais (be viso kito, „baletas praveria duris į sudėtingą fizikos pasaulį“).

Smuiko ir violončelės pirmuosius akibrokštus didina elektronika bei šviesa, kurios pavydėtų ir Paryžius. Kartais lyg lašas nuteška koks nors verbalinis elementas. Muzikos garsus atlikėjai pratęsia savo kūnais (kol kas dar be instrumentų) – prie jų išlėtintų, išilgintų garsų ir linijų prisijungia tikri šokėjai, mėginantys suformuoti spektaklio branduolį. Baleto figūros pučia prasminį burbulą iš visų jėgų.

Neįtikėtina, tačiau šio riešuto viduje – tuščia.

Nors tu kramtyk iš tos, nors – iš anos pusės. Skyrium paėmus – tarsi ir aukštas lygis, o sudėjus – kartuma, beprasmybė. Deja, šie orfėjai lyromis nesutramdo žvėrių, nepamaitina publikos.

 

D. Matvejevo nuotrauka

 

///

Kritikas per savo gyvenimą ne kartą išgirsta: tu negali pats sukurti, užtat imiesi kitų kūrybą kritikuoti. Teatro kritikė Dovilė Zavedskaitė dabar galės perskaityti recenzijų apie savo spektaklį „Ein Elefant“ (VMT, gruodžio 2 d.) ir užjausti kūrėjus. Jos pjesę režisavo Tadas Montrimas, anksčiau su Rusų dramos teatro aktoriais nardinęs žiūrovą į „Dėdę Vanią“ Markučių dvare. Dabar režisierius vėl šiek tiek pasitraukia į šalį ir netrukdo pjesei tekėti natūralia srove, užleidžia vietą dramaturgijai.

„Dramblys“ Vokietijoje buvo pradėtas repetuoti kaip laboratorinis darbas – manau, toks jis ir liko iki nūdienės premjeros. Be režisūrinių ornamentų, ambicijų. Taigi D. Zavedskaitei tenka prisiimti atsakomybę.

Tiesa, dalį prasminio krūvio uždėčiau ant scenografės Kristinos Voicechovskajos pečių – jos iš palubės nuleistos minkštos naminės užuolaidos nuo pirmos akimirkos užprogramuoja ir valdo sceną, o finale savižudė Mama palenda po apklotų kalnu ir be žodžių tampa dramblio iškamša – amžinu kryžiumi savo artimiesiems.

D. Zavedskaitės tragikomedija dramatiškiausia Berniuko (akt. Daumantas Ciunis) dialogų scenose. Visos kitos – ypač Ekspertų, kurie, išėję į avansceną, mums žvaliai porina apie urnas ir kt., bet taip pat ir buko Tėvo (akt. Mindaugas Capas), Pirkėjos ir Pardavėjos (akt. Valda Bičkutė) – yra paviršinės, neleidžiančios publikai grimzti į čionai preparuojamą depresiją. Sakyčiau, pernelyg neleidžiančios. Dramaturgė, matyt, pati ryžtingai nori išsivaduoti ir mums liepia aktyviai daryti tą patį. Jei ką, netgi skalbti apatinius drabužius visų akivaizdoje. O kaip kitaip gyventi palaužtam žmogui?

Vienas didžiausių dabartinės visuomenės atradimų (ir praradimų) yra išsiviešinimas. Drambliai vaikšto visose porceliano parduotuvėse ir niekas jais nebesistebi.

Jūratė Visockaitė – teatro ir kino kritikė.