Jūratės Visockaitės nuotrauka

 

Pasirodo, Tomas Stoppardas (g. 1937), Čekoslovakijos žydas, Didžiosios Britanijos karalienės įšventintas į riterius, pirmą ir garsiausią pjesę „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ parašė dar neturėdamas 30-ies. Todėl „žodžiai, žodžiai, žodžiai“ verčiasi per puodo kraštus, todėl tiek įžūlumo draskyti Šekspyro „Hamletą“. Tačiau prieš pusę amžiaus sukurta pjesė gyva, nes pats sumanymas genialus ir postmodernus – trečiaeilius veikėjus iš už kulisų ištraukti į centrą! 

Vis dėlto po pusketvirtos valandos spektaklio „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ (rugsėjo 16 d.) Senajame dramos teatre, nesuvokdama, kas gi norėta pasakyti su tokia lavina žodžių, susiradau paties dramaturgo 1990 m. režisuotą, Venecijos festivalyje apdovanotą filmą ir tik tada atsitokėjau. (O filmas puikus – esu tikra, kažkas iš šalies pagelbėjo jį montuojant, tačiau paties dramaturgo filmas sustyguotas žaismingai; vaidina jauni neatsižiūrimi aktoriai Timas Rothas ir Gary Oldmanas; vėliau T. Stoppardas parašys irgi itin gyvus, originalius „Įsimylėjusio Šekspyro“ ir teatralizuotos „Anos Kareninos“ scenarijus.)

Naujame rusų režisieriaus, dabar emigranto Jurijaus Butusovo spektaklyje, be abejo, pirmiausia bus minima Mariaus Nekrošiaus scenografija. Ji čia vaidina už tris ir netgi prikelia a. a. Eimunto Nekrošiaus dvasią, ir nieko čia stebėtino – jau ir laikas, ir vieta. E. Nekrošiaus „Hamleto“ (1997) žeidžiantis vanduo M. Nekrošiaus scenos paveiksluose kapsi nesustodamas jau per visą lubų plotą... Deja, ugnis ir akmenys, „Makbeto“ šakos ir „Otelo“ virvės režisieriaus įsukti tiktai į scenos paviršių. Pagaliau scenografija atsisuka (nors jauni, nepatyrę E. Nekrošiaus intymių, jausminių santykių su daiktais žiūrovai to nepatiria) prieš veiksmą, išstumia jį kaip čia neprigijusį.  

J. Butusovas, lyginant su klasikiniu, į Šekspyro laikus nukeltu filmu, spektaklį diriguoja paraleliai su savo paties parinkta muzika ir garsais. Tie du Hamleto studijų laikų draugužiai yra jau ne pirmos jaunystės ir gyvena, suprask, šiandien. Nuo pat monetos mėtymo „Erelis ar herbas?“, – begalinio, saujomis ir kibirais beriamo, vandeniu gesinamo, trankaus, siaubingo, – baksnojama, kad nieko tau neiškris, neišdegs. Pasaulio istorija, lemtis žygiuos taip, kaip pageidaus. Net jeigu pasipriešinsi ir pasakysi: „Ne!“ Kardiogramos linija zvimbia ir yra nykiai ištisinė per visą spektaklį.  

Aktoriai Dmitrijus Denisiukas ir Igoris Abramovičius vaidina pabrėžtinai atsisukę į publiką. Jie ne vėjavaikiai, atvirkščiai, susireikšminę vyrai, kurie nesumaišys savo vardų ir bylos kaip hamletai. Jų žodžių konstrukcijos estetiškai atvaizduotos ir parodoje teatro fojė.    

Taip, T. Stoppardas sukūrė teatrą teatre – režisierius jį rūsčiai atkartoja. Tačiau apie teatrą privalu užmiršti ir įeiti jau į nūdienės tragedijos su nuasmenintais veikėjais vidų. J. Butusovo režisūra deklaruoja, nieko neaugina, lašantis vanduo neplėšia odos, lieja žodžius per garsiakalbį. Nestabdo vaizdo pauzėms ir prasmėms, nes jei sustos, nežinos, ką daryti. Įjungti stiprūs voltai, bet nesu tikra, ar jie apšviečia publiką. Manęs – tikrai ne. 

 

///

 

OKT, valio, atgavęs savąjį Čingačguką, atidaro sezoną savoje geto kišenėlėje! Pradžioje išsikasa mohikanus iš Estijos.

Estų klasiko Friedeberto Tuglaso (1886–1971) apsakymas, pagal kurį pastatytas spektaklis „Šuo ir beždžionė“ (rugsėjo 17 d.) parašytas prieš šimtą metų, prieš Pirmąjį pasaulinį karą, – taigi mums liepiama gilintis į skaičių magiją...

Gilintis smagu, nes spektaklis bežodis. Užtat su aktore Egle Mikulionyte, kurios vardą visuose spektakliuose galima įrašyti greta režisieriaus. Režisierius Priitas Pedajas duoda aktorei valią, ir žvitri Beždžionė išlenda iš narvo, šiek tiek patobulina naivų, liaudies masėms atstovaujantį Karolio Norvilo Šunį, atsisėda į tuščią sostą. Ir... viskas. 

Visi čia tik juokingi ir geručiai.

Hm, nors nespjaunu į senamadišką literatūrą, suprantu, kad prieš šimtą metų finaliniai moralai tyliai susigerdavo į širdis ir jas paveikdavo, tačiau nūnai mielai būčiau prarijusi ir papildomą, riebesnį kąsnį – laukiau po trumpos įžangos į sceną sugrįžtančio Sauliaus Sipario Vyriškio, kuris nepajudinamo holivudinio veido mina būtų pasėjęs mumyse abejonę, kas nūnai tapo tikruoju pasaulio šeimininku.

 

///  

 

Naujojo nuoširdumo (dar vadinamo isteriškuoju realizmu) literatūrinės srovės atstovo amerikiečių rašytojo Davido Fosterio Wallace’o (1962–2008; į lietuvių kalbą išversta jo „Užmarštis“) sąmonės srautas, manau, yra ir patogi, ir rizikinga medžiaga scenai, nes režisūrinis teatras lipa į tuos srautus ir generuoja naujus (pvz., „Austerlicas“ Jaunimo teatre). 

Tačiau režisierė Yana Ross kukliai atsivertė vieną D. F. Wallace’o esė – žiūrėdami jos sukurtą eseistinį spektaklį „Apmąstant omarą“ (rugsėjo 22 d.) galime tik apytikriai įvertinti garsaus rašytojo nuoširdumą ir sulyginti jį su režisierės deklaruojamu. Ši esė kuriama racionaliai, publicistiškai ir tampa originalios LNDT reklamos aidu: „Neik į teatrą! Sužmogėsi.“ Daug ką supykdžiusi ir vienu žodžiu patikslinama reklama kol kas pasiteisina. 

Y. Ross į kovą už gyvūnų teises (omarai, kaip ir mūsų lietuviški vėžiai, dedami į verdantį vandenį gyvi) pasitelkia humorą, tiesmukai užkabinami ir žiūrovai salėje. Ankstesniam pastatymui pagal to paties rašytojo kūrybą viename Ciuricho teatre režisierė pasikvietė pornoaktorius, kurie ir baidė, ir traukė nuosaikią šveicarų publiką. 

Taip, XXI a. teatras, kinas, literatūra nebeturi kantrybės, nori greito efekto, todėl nesibodi trenkti tau per galvą ir, kaip sako Yana, atsisakyti „aristoteliško, linijinio dramaturginio mąstymo“. Tikra tiesa, esame atbukę nuo medijų, nuo siaubo tiražavimo, žinom, kad ne visus paveiks verdamo omaro cypimas. Naujasis nuoširdumas teatre išstumia europietišką korektiškumą – jei žiūrovų salėje negali pasakyti kaimynui, kad jo kvepalai (ar pažastų kvapas) tave erzina, scenoje tai pareikšti pageidautina. „Spėkit, kiek svertų nuo žmogaus nudirta oda?“ – klausia aktorius, ir teisingai atsakęs žiūrovas gauna ledinukų maišelį. Tuo metu ant pietų stalo scenoje į lėkštes įdedama žaislinių mašinėlių ir žmogeliukų, kurių net profesionalus aktorius negali įsikišti į burną. O aktorė aprengiama žavingai šiužančia undinės-omaro (?) suknia, ir ji nežinia kodėl šiuža. Į tekstą staiga įterpiamas fragmentas apie motinos nemeilę vaikui. „Kodėl motinystei niekas neruošia?“ – retoriškai klausia vargšelė motina. Panašių nuogų klausimų potekstę perskaito tik tie, kurie susipažino su autorių interviu ir jų ketinimais. 

Abstraktus sceninis mąstymas montuojamas įžūliai, nepaisant jokių kanonų, viena žiūrovė už rankos įtraukiama į sceną ir fotografuojama su žvaigžde Martynu Nedzinsku narve – jis ilgai raito autografą ir linkėjimą – prisimink mane tada ir tada... Sėdėdama arti scenos kažkodėl gėdijausi pažvelgti į aktorių, įkištą akvariuman. Žadėta Platono ola nė kiek nesiformuoja, pakabinamas plakatas, ir tiek.

Kai pirmą kartą perskaičiau žinutę apie restorano virėjus, kurie, įmetę omarą puodan, dėl jo gailaus cypimo greit bėga iš virtuvės, net sudrebėjau. Gyvūno „apmąstymas“ scenoje ir mūsų „sužmogėjimas“ salėje nekelia drebulių.  

 

///

 

2023-iųjų Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (rugsėjo 21–spalio 1 d.) atidarymui pasirinko eksperimentinį amerikietės Deborah Stratman opusą „Paskutinieji dalykai“. Medijų kūrėjos (instaliacija, vieša skulptūra, karšta telefoninė linija) mėgėjiškas mokslo populiarinimo filmas yra labai nutolęs nuo kanoninio dokumentikos žanro, todėl jo ornamentuotus aiškinimus apie mineralus priimu įtariai, o VDFF įžangai filmas tinka nebent dėl to, kad nūnai esame įstrigę feikų zonoje.  

Festivalio programoje, deja, nėra lenkų, latvių, estų, ak, štai yra 80-mečio darboholiko Wernerio Herzogo operinis rekviem vulkanologams, kuris, manau, siesis su Deborah kompiuteriniais peizažais. Festivalių programų sudarytojams (kurių daug ir kurie keičiasi) linkėčiau sukti smarkiai šonan iš savo demokratiškų krantinių ir cementuoti siauresnius bei gilesnius kanalus (tokius kaip „Pirmoji banga“). Manau, mūsų amžino pavasario kino šventėms laikas imtis sudėtingos formulės „Mažiau yra daugiau“ sprendimo.

Dar VDFF mačiau „Kabinetą“ – jau išgryninto žanro lietuvišką dokumentinį filmą apie mūsų tiriamosios žurnalistikos atstovų Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės darbo dienas. Režisierė Živilė Mičiulytė atsižada savo kūrybinių ambicijų – menui pasilieka nebent redakcijos miglotas stiklines pertvaras, statybų vaizdą už lango (operatorius Mindaugas Zagorskis) ir Agnės Matulevičiūtės nervingą muziką. „Kabinetas“ yra kabinetiškai nuobodus gerąja tų žodžių prasme – reikia manyti, taip buvo siekiama priartėti prie veikėjų ir jų kasdienių deklaracijų, prie užsispyrusių kurmių darbo rausiant urvus tarp tiesos ir melo, ieškant nors momentinio išėjimo į šviesą. Mes iš pačių pradžių be jokių ceremonijų esame įmetami į nežinomo laiko ir vietos įvykius (tai suerzina), bet paskui apsiprantame su specifine distancija – ne, negali čia visko žinoti ir suprasti. Ir patys veikėjai, Dovydas ir Birutė, netampa kažin kokios dokumentinės dramos herojais, jie yra į keistą porą surišti žvalgai, tikrinantys vienas kito užrašomus žodžius prieštaraudami, perklausdami, netgi uosdami. Režisierė teigia atsisakiusi daugybės skanių nekabinetinių kąsnių. Užtat tas „Mažiau yra daugiau“ pasiteisina.    

 

///      

 

Manau, tokie nauji lietuviški vaidybiniai filmai, kaip dabartinis „Tu man nieko neprimeni“ bei greitai pasirodysiantis „Devintas žingsnis“ apie tėvo ir dukros santykius privers žiūrovus pamilti ir mūsų rimtesnį kiną (ne tik komercinį „Domino“ stiliaus). Net į dieninį seansą (rugsėjo 29 d.) bilietai buvo išpirkti! O ir publika buvo mišri – jaunimas ir senimas.

Pati sau tokį kiną vadinu kasdieniu prancūzišku. Jį malonu žiūrėti atsipūtus ir greitai užmiršti, jis gyvenimiškas ir nevarginantis. Na, man, kritikei su atšipusiais nuo kino dantimis, dar reikėtų, kad būtų pakenčiamai sumontuotas, kad neįšoktų taip, kaip čia įšoka scenelė einant takučiu su mokyklos drauge vienuole, kad viduje tyliai augtų tempas... Ak, kino algebros mūsų ekrano istorijos dar neišspaudžia, o kartais išvis atrodo, kad XXI a. kinas lyg ledkalnis drauge su visa aplinkos natūra pamažu tirpsta.

Be abejo, į Marijos Kavtaradzės naują filmą žiūrovus traukia reta tema – žmogaus aseksualumas. Nors štai medikai ir statistikai sako, kad aseksualų teoriškai turi būti tiek, kiek ir homoseksualų. Kadangi aseksualas gali platoniškai mylėti ir turėti vaikų, be to, jo sveikatai ši kūno ir psichikos ypatybė nekenkia, ką gi, gal egzistencinės problemos čia ir nėra? Na, ne, seksualizuoto amžiaus paveikslui ir seksualiai filmo veikėjai šokėjai Elenai (šokėja Greta Grinevičiūtė) yra ir labai kenkia. Filmo pabaigoje įmetamas kadras, kuriame lyg ir patobulėjusi Elena bučiuojasi su nauju vaikinu – ir galvok toliau, ką nori...  

Pagalvojau, kad jai tikrai nepasisekė – augo su emocionaliai šalta motina (akt. Rimantė Valiukaitė), o dabar sutiko fiziologiškai šaltą Dovydą (akt. Kęstutis Cicėnas). 

Elena be galo myli modernų šokį, kuriame lieja daug prakaito, bet turbūt bandys ir kurti (esu mačiusi šokėjos G. Grinevičiūtės sukurtą „Šokį skalbimo mašinai ir mamai“, 2020). Tačiau filmas nesiliečia su aplinka net tada, kai vyksta užsiėmimai su kurčiais moksleiviais, jis savotiškai negirdi kitų, yra klaustrofobiškas, uždarytas stambių kadrų zonoje, vis tose sekso problemose. Tai ir traukia, ir atstumia. Nemotyvuotai daug erdvės paliekama muzikai – Monika Liu, žinoma, yra jautru ir žavinga, tačiau prie filmo garso takelis prilipdytas tiesiog klijais „Moment“.

Kita vertus, panašus „klijavimas“ kuriant veikėjų porą – puikus K. Cicėno vaidmuo greta neprofesionalios Elenos atlikėjos – suteikia filmui originalią spalvą. Dvasingas vyras yra tobulesnis nei kūniška moteris. Netikėta išvada. Gal todėl Elena jam ir sako: „Tu man nieko neprimeni.“  

 

 

Jūratė Visockaitė – teatro ir kino kritikė.