Kovo 26 d., teatrų šventės išvakarėse, žiūrėjau į kombinezonu pasipuošusį Olegą Šurajevą televizoriaus ekrane ir laukiau, kada gi užmes makaroną ant ministro, to, iš vėžių neišmušamo, ausies. Ne, tik pareigas paminėjo ir pauzę padarė... Taigi drįstu ją užpildyti, nors teatro kritikai (kažkodėl neįtraukiami į apdovanojimų eilutę – juk galėtų iš trupės žiuri gauti kokį Geležinį kryžių) tyli.

„Auksinis scenos kryžius“ šiemet už režisūrą buvo užkabintas jaunajai Eglei Švedkauskaitei (atgal atsukant: Daliui Abariui, Elmarui Senkovui, Łukaszui Twarkowskiui, Günteriui Krämeriui...).

 

 

Nežinau, ar LNDT mažutėje salėje sėdėjo klasikai Rimas Tuminas, Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas, bet skersvėjams atsparų Joną Vaitkų pastebėjau. Kaip ir mieląjį Gytį Padegimą, pirmu šūviu iškviestą ant scenos už kūrybą, taip sakant, urmu. Vienintelis gyvas klasikas dramaturgas Marius Ivaškevičius gudriai pasišalino į šiltus kraštus ir sveikinamas ne su Kryžiumi, o su 50-mečiu (geniali organizatorių režisūra!), brokuotoje transliacijoje kažin ką sumikčiojo – užtat drąsesni jo tėvai, užlipę į sceną, sušnabždėjo: „Oi, jis juk nė karto Kryžiaus negavo...“

Žiniasklaidoje kitą dieną galėjai perskaityti, kad šį solenizantą sveikina Prezidentūra, nes jis, be viso kito, „Molėtuose ir visoje Lietuvoje puoselėja atminimo kultūrą“. Taip, šio talentingo dramaturgo, rašytojo ir „buvusio pacifisto“, kaip ir režisieriaus Mindaugo Karbauskio, spektakliai teberodomi Maskvos V. Majakovskio teatre (matau jo afišoje „Kantą“, „Rusišką romaną“), nors patys kūrėjai atsisveikino, išvyko ir, ką reikia, pasmerkė.

Kūriniai gyvena atskirą gyvenimą. Kaip ir R. Tumino, Andželikos Cholinos, Fausto Latėno, Adomo Jacovskio „Karas ir taika“, „Oneginas“, „Ana Karenina“ ir kt. Tiesiog tai jau tų teatrų nuosavybė, jų istorija.

Orus, savo gyvenimą sugebantis apžvelgti ir įvertinti R. Tuminas nemėgina lįsti pro rakto skylutę, ir tai kelia pagarbą. Jis nesižemina kažin ką tvirtindamas, kaip dabar įsakmiai reikalaujama iš menininkų. Atitinkamos įstaigos taukštelėjo antspaudą: ne, toje iškarpytoje rusų televizijos laidoje jūs nepasakėte nieko smerktino, tad galite gyventi Lietuvoje ir puoselėti vyšnių sodą savo sodyboje. Arba Izraelyje.

Tačiau šis lietuvių režisierius, kaip ir šviesaus atminimo Eimuntas Nekrošius, turi retą talentą matyti šviesą tunelio gale ir fokusuoti ją scenoje, gali tą sodą formuoti savo kadaise įsteigtame teatre. Taip, įsteigtame ir staiga pamestame (ko gyvenime nebūna!), bet čia jau jo artistų reikalas, atleisti ar ne. Ne politikų ir paparacių žiniasklaidos.

Nūnai matau, kaip Rimas su kepurėle ant nenulenktos galvelės vaikšto Valstybinio (oi!) mažojo teatro fojė palydėdamas kolegų premjeras ir drąsindamas pabūgusius. Jis nė kiek nepabūgo – ir man į jį iš šono pasižiūrėjus drąsiau pasidaro.

Visiškai aiškiai suprantu, kad jo vieta dabar yra scenoje. Lietuvos teatro ir visuomenės scenoje. Kur jis gali pasakyti daugiau nei kas kitas. Gali netgi kovoti „už jūsų ir mūsų laisvę“, nes jo minkštoji galia galingesnė už tankus.

Kol kas girdžiu jį kalbant filme: „Geras spektaklis – tai pasiekta tvarka, reikia išvalyti teatro aikštelę tiems, kurie nusileis iš vadinamosios kitos planetos, (...) ir kai jie atskris, mums pasidarys taip gėda ir liūdna, kad melavom, apgaudinėjom...“ (Iš dokumentinio filmo „Tebūnie“, 2022)

Galbūt užleisime jam sceną?

Jūratė Visockaitė – teatro ir kino kritikė.