Jūratė Visockaitė. Skaitau biografiją: aktoriaus, dainininkės, režisieriaus

Apsidžiaugiau sužinojusi, kad bus išleista portretinė knyga apie menininką, pagaliau parašyta vyro. Turėtų būti kitu kampu, kito raugo! Vienas dalykas Rūtos Oginskaitės ar Daivos Šabasevičienės ištaigingi paradiniai portretai, kitas – galbūt tiriamasis žvilgsnis, brovimasis per džiungles. Man net ir tobuluose Rūtos „romanuose“ (į kuriuos reikia įdėti daug darbo, čia jums, brolyčiai, ne pokalbius į krūvą sumesti) apie R. Verbą, V. Kernagį, V. Bagdoną, G. Kanovičių pritrūkdavo vidinės to romano dramos, A. Maurois ir S. Zweigo gražios ir bjaurios išskirtinio žmogaus biografijos su visais žarnokais. Negi aš toks teigiamas ir liksiu amžiams? – galėjo pagalvoti išmintingas ir, manau, nieko iš savo praeities neužmiršęs garsus rašytojas...

Žurnalisto ir poeto Arno Ališausko pokalbių knyga „Kostas. Eskizai scenos generolo portretui“ 67-erių aktoriaus K. Smorigino, reikia pripažinti, nedailina, pritraukia iš labai arti. Leidykla pasiryžo ir praleido rusiškus keiksmus su taškeliais vidury žodžio. Ir tai pateisinama. Gerbiami skaitytojai, juk būtent toks yra objektas! Keiksmažodžiai tampa labiau vizualine knygos puošmena. Tačiau leidykla ir redaktorius neatkreipė dėmesio į... alkoholio kiekį. Faina, vartoju ir aš pati su savo cheb­ra, tačiau į diktofoną įrašytoje, ant balto lapo išdėtoje, sureikšmintoje kalboje alkoholis liejasi laisvai nuo stalų ir nuo scenų, ir neaišku, kaip aktorius dar iki šiol gyvas, kaip visa tai galima buvo ištverti kolegoms, artimiesiems, o dabar ir publikai. Generolo ordinai blanksta. Ak, Arnai.

Berniukas iš Šančių, TSRS valstybinės ir Nacionalinės premijų laureatas, summa summarum, laimės kūdikis suprato gavęs progą suvaidinti autoportretą. Ir vaidina jį atsidavęs, neužlenkdamas kampų, išversdamas vidurius, žinoma, ir vis pakoncertuodamas. Žurnalistas, staiga užkluptas aktoriaus magijos, elgiasi pagarbiai ir atsakingai. Deja, tą magiją sugalvojama atskiesti intarpais: kalba D. Brenciūtė, R. Stankevičius, R. Karvelis, A. Sruoga, D. Storyk, R. Samuolytė, D. Gavenonis, R. Vilkaitis, D. Razauskas, K. Smoriginas junioras. (Nekalba A. Latėnas, V. Petkevičius, K. Kazlauskaitė, A. Puipa...)

Manau, išleidus į šviesą plonesnę, vien Kosto „eilėraščių“ knygelę, efektas būtų gerokai didesnis ir komerciškai, ir meniškai. Ne domino, bet jau šis tas Makbeto link. Vienintelis Kostas junioras, įdėtas knygos finale, sugeba užraukti tėvo spektaklį dramatiškai net ir pasitelkus žaismingą klausimo ir atsakymo formatą. Akivaizdu, kai kuriuos 3500 egz. išleisto tomo veikėjus reikėjo negailestingai išmesti – dabar gi, visus sudėjus ir knygai šitaip banguojant, bent jau aš imu snausti. Siūlau iš pradžių perskaityti vien Kostą, likusius nustumti į antrą veiksmą arba apskritai apeiti.

Tačiau ir iš brangaus artisto – mano bendraamžio bei savotiško gyvenimo palydovo – tikėjausi, hm, išsamesnių įžvalgų. Apie kitą gyvenimo palydovą ir netgi lėmėją – Eimuntą Nekrošių. Kas gi kitas, jei ne tu, Kostai (na, galbūt dar Remigijus pamėgins)? Dabar apie tuos stebuklus perskaitau maždaug taip: „šok nuo stalo, tau pasakyta“, „o nori jis, kad būtų nebuitiškas veiksmas“, „labai tikslios užduotys, labai tikslūs taškai, labai konkretūs reikalavimai“, „nepakęsdavo teorinių išvedžiojimų ir filosofavimo, jo nuostata buvo, kad teisybė kojose, kad aktorius turi kuo mažiau sėdėti ir kuo greičiau lipti į sceną, veikti, provokuoti atradimus, taikytis prie partnerio (...), kas ką pasakė, kodėl kas ką pagalvojo, pasak Nekrošiaus, čepucha (...) tai jūsų namų darbai“.

 

Arnas Ališauskas. „Kostas. Eskizai scenos generolo portretui“. Dailininkė Ilona Kukenytė. –V.: „Tyto alba“. 2020.
Arnas Ališauskas. „Kostas. Eskizai scenos generolo portretui“. Dailininkė Ilona Kukenytė. –V.: „Tyto alba“. 2020.

 

Už pastarąjį atvirą sakinį ačiū. Tuomet kur Makbeto „namų darbai“, metaforų lukštai? Žinau, aktoriai – ne filosofai, bet pasigedau nors šiokio tokio individua­laus kūrybinio proceso – nėra juk mano generolai / kareiviai visai nuogi su savo in vino veritas?

Nuotykiai filmavimų aikštelėse, gastrolėse, net kolegų charakteristikos (V. Žalakevičiaus, A. Storpirščio) dvelkia vynu. Arba geležine ištikimo Eimio „kareivio“ ištverme, matyt, paveldėta iš ilgesingai pirmame skyriuje prisimenamų tėvo ir motinos („Bet vos tik išgirstu, kad grandinė drr, drr, drr, kad kelia uždangą, suprantu: viskas, jokio kelio atgal man nėra“).

Kosto sūnaus (irgi artisto) žodžiai apie „nelaimingą, iš abiejų pusių degantį“ tėvą sukrečia ir suteikia keistą satisfakciją – verti puslapius atgal ir vėl ieškai nesamo atsakymo. Kodėl žmogus, kuris, anot kitų, „yra absoliučiai savo vietoje“, jaučiasi taip, kaip jaučiasi?

Nes jis norėjo tapti dideliu artistu ir juo tapo?


/ / /

Sopranas Irena Milkevičiūtė mokėsi Konservatorijoje ir debiutavo LNOBT beveik tais pačiais metais, kaip ir K. Smoriginas Jaunimo teatre. Abu kilę iš tuomečių labai paprastų, bet vaikus stūmusių į mokslus šeimų. Abu fanatiškai darbštūs, užsigrūdinę, žinantys vieną vienintelį laimės švyturį. O gyvenimo būdas – absoliučiai priešingas. Nors jo rezultatai vėlgi stebuklingai sutampa.

Žurnalistė Aurelija Arlauskienė, rašydama knygą „Operos legenda Irena Milkevičiūtė“, atsispyrė nuo žodžio „legenda“ ir iki galo laikėsi jo stipriai įsitvėrusi. Taip parašyta biografija nūnai – reformuotos, kartais modernesnės nei dramos teatras operos laikais – senamadiška. Tarybiniais laikais irgi buvo leidžiamos panašios tvarkingos menininko gyvenimo apžvalgos panegiriška intonacija. (Nors ne, ta pati R. Oginskaitė yra išleidusi intriguojančią knygą apie sopraną Aleksandrą Staškevičiūtę.) Kita vertus, I. Milkevičiūtė išties ilgai dainavo anoje epochoje, be to, opera, kaip mus įpratino galvoti apie ją rašantys muzikologai, yra toks meno žanras, apie kurį reikia rašyti vien superlatyvais. Knyga tiks mūsų Operos teatro fojė greta žurnalo taikliu pavadinimu „Bravissimo“.

Jei „Kostas“ įspraudžia savo herojų į pašėlusį pragarą, šioji iškelia tiesiai į dangų. Angeliškas ir dieviškas balsas išties minimas daugybę kartų. Suprantu, mūsų primadona buvo kietas riešutėlis – visad ir visur „scenai taupanti“, intravertė, uždarą, vos ne vienuolės gyvenimą pasirinkusi dainininkė nepasidavė jokiai paklausai, jokiems romanams su žiniasklaida. Nors jos likimas apima ankstyvą pašaukimo pajutimą, alkaną jaunystę, du puikius vyrus ir dar puikesnius vaikus, augintus vis dėlto savarankiškai, ilgai be skundų slaugytus tėvus, pasaulio scenas, iš kurių tuoj pat norėdavosi bėgti namo ir aklinai užsidaryti... Tačiau visa tai perskaitai tarp eilučių ir, kaip ir D. Ibelhauptaitė, gali tepridurti: „Irena man – kažkas apie sielą...“
Autorei žurnalistei, meno sričių naujokei (ji rašo gavusi pasiūlymą – bet nežinia iš ko ar kitų pretendentų nebuvo?) primadona sielos neatveria, o jos vaid­menys – Violeta, Baterflai, Norma ir kt. – lieka sausoje informacinėje zonoje.

 

Aurelija Arlauskienė. „Operos legenda Irena Milkevičiūtė“.Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.
Aurelija Arlauskienė. „Operos legenda Irena Milkevičiūtė“.Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

 

Paslaptingos moters portretas apsišviečia ryškiau, kai apie ją ima kalbėti artimieji, mokiniai ir kolegos: „aš visada girdžiu mamą“, „mama yra tas menininkas, kuris nori numirti scenoje“, „šalia jos dainuojant galima pasijusti visišku bebalsiu (...) apsiverkus tiesiog eiti į šalį“. Be abejonės, buvo reikalingas ne toks supaprastintas šios kūrybinės biografijos kelias. Į kalną kiekvienas gali žvelgti, bet ne kiekvienas lipti – na, jeigu vartotume operos leksiką.


/ / /

Gražina Baikštytė nustebino jau prieš kelioliką metų, kai pasiryžo pristatyti mums Rimą Tuminą. Nei daugiau, nei mažiau. Iš kur mergaitei tiek drąsos – pagalvojo ne viena protinga kritikė, įskaitant ir mane. Tačiau darbštumas, empatija, savojo „aš“ atsisakymas, ilgas rašymo ir montavimo periodas buvo svarbiausi, ir herojaus portretas išėjo talentingesnis nei kieno kito.

Dabar aktorė vėl imasi sunkiai įveikiamos užduoties – mėgina prieiti ir pažinti neprakalbinamą, ne kiekvienam žiūrovui įkandamą mūsų kino atsiskyrėlį Šarūną Bartą. Susidaro aiškų planą ir apsibrėžia koncepciją (žurnalistai, mokykitės). Sužinoti, kaip Bartas dirba! Ir šitos tarsi kuklios idėjos nuosekliai, „su plačiakampiu objektyvu“ laikomasi. Net ir fotoblokas knygoje ne tas gliancinis, o darbinis – daugiausia su kasdieniais kadrais iš filmavimų.

Paėmusi į rankas pokalbių knygą „Šarūnas Bartas. Kai gyvenimas tampa kinu“ iš karto nusiviliu autorės ar leidyklos parinkta paantrašte, mano galva, šaknies neištraukiančia. Daug tiksliau 2010 m. sukūręs debiutinį, bartiškai momento išlaukiantį dokumentinį filmą apie režisierių suformulavo prancūzas G. Coud­ray: „Vienas lauke karys“. Tačiau greitai G. Baikštytės „filmas“ irgi įvairuoja į tas pačias bartiškas vėžes, kurioms iš esmės nerandi ko prikišti ir kurios – o stebuk­le! – išryškina (nors tikrai ne iki to nuogo „Eurazijos aborigeno“ kadro) nepažinią ir sudėtingą asmenybę.

Ir 55-erių sulaukęs režisierius apie savo tėvus, deja, kalba itin rezervuotai, o apie vaikystę, sakyčiau, užsispyręs, šitaip įrodydamas, kad buvo ir liko stebėtinai vientisas žmogus (anot kolegų, „nepripažįsta savo klaidų“, „tarsi kažką sunkaus velka“, „daug metų nesikeičia“, ir puiku, kad autorė panašių akinančių blyksnių necenzūruoja). Pabėgimus nuo mažumės iš namų („buvo mano tiksliai suplanuoti“), kelių valandų chuliganišką pasiplaukymą Nemunu ant ledo lyčių mūsų maestro iki šiol atsimena arba kaip romantiką, arba kaip pasipriešinimą tai visuomenei, kuri su gaisrinėmis ir milicija paauglius išgelbėjusi, paskui „pastatė į įskaitą ir primušė“. Ir vėliau tas pats ryžtas, nelankstumas (arba bekompromisiškumas), situacijos kontrolė: kelionė į Sibirą svetimu pasu; konfliktai su dėstytojais, paskaitų ir peržiūrų VGIK’e nelankymas, nes reikia griebti ir filmuoti, ką jau kalbėti apie numanomus jauno asmeninio gyvenimo štrichus...

 

Gražina Baikštytė. „Šarūnas Bartas. Kai gyvenimas tampakinu“. Dailininkas Audrius Arlauskas. – V.: „Sofoklis“, 2020.
Gražina Baikštytė. „Šarūnas Bartas. Kai gyvenimas tampakinu“. Dailininkas Audrius Arlauskas. – V.: „Sofoklis“, 2020.

 

Kai ką tarsi neleistinai išsišifruoju ir čionai pabrėžiu tik todėl, kad nuo pirmų filmų esu ištikima bartomanė ir panašūs viražai, mano įsitikinimu, biografijos stuburą tik tvirtina, netgi įrodo tavo teisę kurti.

Žinoma, superlatyvų knygoje irgi nestokojama. Pradedant E. Nekrošiaus ibseniška metafora, kad „Šarūnas man kažkodėl primena Brandą. Grynai toks, kuris neina aplinkui, o tiesiai per kalnus“, baigiant duk­ra Ina, kuriai tėvas yra idealas, audra ir liepsna!

G. Baikštytė, vis paklausianti apie aktoriaus profesiją, išgirsta: „Kine ieško tiktai režisierius, o aktorius išpildo, jis yra išpildytojas“, „Bartui aktorius yra ne tiek asmenybė, kiek fizinis objektas su tam tikra veido išraiška“, „Mes daugybę metų dirbame, kad tos vaidybos nesimatytų“, „Aktoriui nereikalingi jokie išvedžiojimai, mintys ar filosofijos apie vaidmenį – jam tas tikrai kliudo“ ir pan.

Gali ginčytis (o kaip, Šarūnai, tie filmai, kurie remiasi realiais scenarijais, kaipgi tas pats jaunystėje sukrėtęs „Soliaris“?), bet juk režisierius savo požiūrio nekeis. Kaip ir visai netikėtos nuomonės apie A. Tarkovskį (niekaip neįveikiamas konkurentas?): „Mitas, kad jam buvo sunku. Jo filmai kainavo nežmoniškus pinigus (...), turėjo tokias sąlygas, kokių niekas neturėjo (...), tačiau filmavimo metu režisieriaus žodis buvo įstatymas ir niekas nedrįso kištis ar stabdyti proceso.“ Jei moki skaityti tarp eilučių, gali netgi įžvelgti amžiną meistrų dialogą.

Interviu formos žmonių portretai, dabartinėje plepioje, atviraširdiškoje visuomenėje itin išpopuliarėję, nutapomi ir geresni, ir blogesni. Žinoma, interviu knygą dėliojančiam autoriui tai lengviau įveikiamas, ne toks rizikingas žanras nei asmenybės studija, kai privalai ne tik suartėti su žmogumi ir jo gyvenimo faktais, bet ir atitinkamai perleisti juos per save. Tarsi ekranizuoti jau žinomą kūrinį – žmogų. Pokalbių knyga arčiau fotografijos ir dokumentinio filmo – jie vėlgi nėra objektyvūs, laikosi tam tikros linijos, veikiami atsitiktinumų. Tačiau bent man šis žanras labai patrauklus, nes privalai pati susivokti, su kuo susitikai ir kalbiesi.

Draugai