Vilniaus mažasis teatras, dėkui jam, išdrįso pademonstruoti mums mūsų literatūros mažąjį briliantą – Vaižganto apysaką „Dėdės ir dėdienės". Kiekvienąsyk atsivertęs (vartydamas šviesoje) tuos rašytojo sukrembliautus ir sudėtus krūvon žodelyčius imi stebėtis ir atskirų briaunų, ir visumos spindesiu. Žinome, kad klasikos inscenizacijos dažniausiai nusibraukia tik paviršinį kūrinio spindėjimą, bet ir juo mes pasitenkiname, mielai pasižiūrime į briliantą, tarsi vitrinoje už stiklo padėtą.

Režisierės Gabrielės Tuminaitės naujo, nepretenzingo vienos dalies spektaklio „Dėdės ir dėdienės" (vasario 8 d.) centre atsidūrusi Agnės Šataitės Severiutė – gaivališka, vaižgantiška labiausiai. Ir savo balta, sveikatinga cera, ir berniokišku gerk­liniu kvatojimu per susidūrimą su pakvaišusiu nuo geismo seniu Geiše. Jinai yra vienintelis magiškos gyvybės kupinas augalas šioje, deja, ne itin gyvoje, muziejinėje scenoje su skraidančiomis kandimis. Kur vėjas papūs, ten Severija ir nulinks, tokia jau augalo išmintis. Jinai būtų dar puikesnė, dar labiau sprogdinanti, jei aplink sustotų jos verti vyrai. Tačiau kunigo Juozo Tumo į apysaką įdėta erotika spektaklyje nesuveikia. Labai gaila. Net tarybiniame Algirdo Dausos filme „Tas prakeiktas nuolankumas" (1970) jos buvo gerokai palieta.

Mykoliukui (akt. Vainius Sodeika) leidžiama vieną kartą sušokti vos ne breiką – „Mykoliuk, šen, Mykoliuk, ten!" Ir tai turbūt vienintelė drąsi ir adekvati keistam literatūriniam prototipui režisūrinė frazė. Vėlgi – labai gaila, juk Mykoliukas yra lietuvių, poetų tautos, provaizdis, nuo kurio nūdienių poetų ne taip toli ir nueita („Kai noriu, rimtai dirbu / kai nenoriu, tinginiauju..."). Šiam pernelyg pajaunintam herojui scenoje leista žiūrėti padėrusiom akim, ir tiek –­ taigi, tos ore plaukiojančios, voratinklinės be­žadžių jausmų gijos Mykolo ir Severijos neapraizgo.

Meistriškai apysakoje nutapytas meilės trikampis čia nei prasideda, nei baigiasi, tiesiog neįvyksta. Geišė Rapolas (akt. Mindaugas Capas) žingsniuoja kaip Baltušio ar Cvirkos herojus. Ir vėl norisi atsigręžti į tą kadaise visų peiktą lietuvišką filmą, kuriame iš Balio Bratkausko suvaidinto tijūno vis dėlto kažkaip sklido nebylios kančios, pavydo fluidai.

Tačiau didžiausi trukdžiai sceniniame eteryje pasireiškia tada, kai įsileidžiamas Pasakotojas (akt. Regimantas Adomaitis) su keista drauge, gal Pary­žiaus, gal Kauno alėjos kavinėje sutikta ilgakoje Prancūzaite (akt. Agnė Kiškytė). Autoriaus ar Pasakotojo „įkėlimas" į sceną yra sunkiai įkandamas riešutėlis režisieriui: jeigu jį perkandi, pasakojama istorija ima tiksėti ir solidžiai, ir smarkiai (Rimo Tumino „Oneginas"); jei neperkandi, viską užbarikaduoja. Juozas Tumas šito nė kiek į jį nepanašaus naftalininio eksponato tikrai nepagirtų.

Beveik prieš šimtą metų parašyta apysaka, manau, turi potencialo ne vien akvareliniams sceniniams port­retams, kurių ateina pažiūrėti mokytoja su savo mokiniais. Tuminaitės požiūris į Vaižgantą kaip „priebėgą nuo triukšmo ir chaoso", kaip „prisėdimą ant suo­lelio prie lietuviškų marių" yra teisingas, bet mokiniškas, neaktualus.

Vaižgantas juk nepasenęs! Baudžiavinių laikų kaimo nuolankieji dėdės ir dėdienės, gretinami su laukinio kapitalizmo vieškelių pašalių naujaisiais dėdėm, runkeliais, lochais, bomžais, su pasenusia pensininkų Lietuva, lieka tarsi antroje, nepastatytoje spektaklio dalyje.