Klasikinės filologijos pamokos teatre: studentai apie „Bakchantes“

Prieš LNDT premjerą „Bakchantės" (balandžio mėn.) Klasikų asociacija drauge su VU Filologijos fakulteto Klasikinės filologijos katedra ir Nacionaliniu teatru paskelbė recenzijų rašymo konkursą studentams. Siūlome atrinktų rašinių ištraukas.

„Bakchantės“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

AGNĖ AMBRAZAITĖ:
Gintaro Varno pavardė greta Euripido nestebina – statyti spektaklius pagal Vakarų pasaulio pamatinius kūrinius šiam režisieriui ne naujiena. (...) Norint parodyti dviejų kultūrų bendrumą pasitelkiama scenografija (Gintaras Makarevičius), kuria ir manipuliuojama – Akropolis, tai, kas jis buvo seniau ir kas yra dabar, tampa vartojimo metafora ir veiksmo vieta. Nors šią paralelę buvo lengva nuspėti skaičiusiems kūrinį (arba plakate pamačius Euripido vardą), sprendimas kloja pamatus naujai interpretacijai. Staiga žiūrovas pasijunta tarsi būryje menadžių apimtas kvaišaties, nebežinantis, kur esąs, nes vienintelė vieta, kurioje buvo galima pasislėpti nuo besaikio vartojimo – teatro salė – apsinuogina, tampa dar viena preke. Režisierius mums sako: lyg prasikaltusi Kadmo giminė, mes nepajėgūs išvengti savojo dievo atpildo.

AKVILĖ VAIGINYTĖ:
Su kitais moderniais tragedijų pastatymais šį spektaklį sunku palyginti (Oskaro Koršunovo „Oidipas Karalius" ar Birutės Mar „Antigonė"). Tačiau vargu ar Gintaras Varnas siekė būti su jais lyginimas. Jo „Bakchantės" – nepriklausomas, aiškią žinią nešantis darbas, manifestas šiandienai ir apie šiandieną. Pasirinktas ne archeologinis, rekonstrukcinis priėjimas prie Euripido teksto, bet laisva interpretacija, kurios laikas ir vieta – čia ir dabar. Aktualumas – vienas raktinių žodžių, padedančių „perskaityti" Varno pastatymą. Dievas Dionisas, grįžęs į savo gimtuosius Tėbus, randa ne tik paniekintą motinos vardą ir priešiškumą savo kultui, kaip rašo Euripidas – šiuolaikinis Dionisas randa apokaliptinį, žmonių nuniokotą miestą. Tėbų akropolis panašesnis į tą Akropolį, kurį pažįstame mes – vartotojiškumo simbolį ant miesto kalvos, kuris pamažu, kaupdamas savo paties atliekas miršta ir tampa Nekropoliu. Bet čia pasirodo Dionisas, gaivalas ir gamta, ir jo bepročiautojos bakchantės, bandančios grąžinti tvarką ir Varno pastatyme virstančios gamtosaugininkėmis, paskutine priešprieša vartotojiškumo kultui.

DAINA HABDANKAITĖ:
Klasikinio kūrinio interpretacijų būna visokių – vienos siūlo naujus kelius suvokti senoms idėjoms, kitos gi ne tik nurodo takus, bet ir veda žiūrovą už rankos. Spektaklis „Bakchantės" dar ir mąsto bei įsivaizduoja už mus: perpasakoja siužetą, išveda sąsajas su šiandiena ir viską įvelka į ryškių vaizdų rūbą. Spektaklis už mane jau pamatytas – neturiu ką veikti šias dvi valandas, todėl galiu stebėti ne kas, o kaip vyksta scenoje. (...) Būtent vaizdų gausa perša mintį, jog sušiuolaikinimas reiškia ne tik vidinės įtampos išvertimą į išorišką priešgyniavimą, bet ir aristoteliškojo saiko principo pakeitimą holivudiniu daugiau-ryškiau-greičiau. Rodosi, jog jei nepamatytume fone skerdžiamo kupranugario, nužudymo scenos patys įsivaizduoti nepajėgtume. Spektaklis veikia jusles: garso trenksmas, žemi bosų tonai – tai beveik fiziologinis poveikis. Trūksta tik vibruojančių kino teatro kėdžių su priekyje įmontuotais purkštukais – skerdžiamas kupranugaris atrodytų dar realistiškiau.

GENDVILĖ SVIRSKAITĖ:
Šis spektaklis tarsi užburtas ratas: kur tik pažvelgsi – visi ragina saugoti gamtą, išskyrus Pentėją, tačiau pabaigoj spektaklio supranti, jog sekti jo pavyzdžiu – nepatartina. Tad Euripido kūrinys, interpretuotas Gintaro Varno, pateikia kitokią mintį –­ G. Varno žmogui svarbi ekologija, kuri, įsprausta į antikinio kūrinio rėmus, sukuria kontrastą tarp to, ką pasakė Euripidas tragedijoje ir ką G. Varnas parodė spektaklyje. Šiuo atveju – perspaustas noras skleisti žaliųjų judėjimo idėjas sukelia natūralią atmetimo reakciją, kadangi jos yra brukamos viso spektaklio metu. Taigi iš pradžių spektaklis pasirodęs techniškai, smulkmeniškai išdirbtas, kas žavėjo, laikui bėgant ėmė atrodyti, jog jis buvo pastatytas pagal visai kitą kūrinį, kuriame buvo naudojami tik Euripido žodžiai, bet ne idėjos.

JUSTINAS LINGEVIČIUS:
Kaip tekste sudėtinga rasti siužetinių lūžių paaiškinimus, taip jie ir scenoje netampa išgyventais ir išaiškintais. Daugiausiai klausimų lieka dėl Pentėjo (akt. Marius Repšys) sprendimo eiti stebėti „Bakchančių": kodėl jis toks greitas? Kodėl taip lengvai išsižada savo pozicijų? Smalsumas? Dioniso, sugriovusio jo Akropolį, galybės pripažinimas? Greiti ir staigūs siužeto lūžiai nepalieka erdvės išgyvenimui, abejonei ir pasirinkimo paaiškinimui. Toks džiugus Pentėjas moteriškais drabužiais, kad nebeprisimeni jo pykčio ir valdžios jėgos. Ir negi žmogaus galia taip lengvai sugriūva kartu su „Akropoliu"? Nuolat nepalieka abejonė, ar tikrai spektaklyje svarbiausia yra tikėjimo linija. Galbūt dėl to, kad ji skleidžiasi ne tiek per žmogaus santykio su dievu paieškas, kiek per smerkimą už nuodėmes. Sudėtinga ir kebli Dioniso linija. Spektaklio pradžioje stebėdamas niokojamą gamtą, suprask, jis nusileidžia pamokyti tuos, kurie laiko save galingaisiais ir naikina jo kūrinius. Tačiau ar gamta iš tikrųjų yra aukščiau žmogaus? Ar civilizacija yra tas esminis skaudulys, verčiantis į žmogaus pavidalą įsikūnijusiam dievui spektaklio metu vis su panieka tarti: „mirtingoji žmonių padermė"? O gal jis tik siekia įrodyti savo galybę?

AGNĖ PATACKAITĖ:
Režisierius Gintaras Varnas „Bakchantes" sušiuolaikina, pritaiko šių dienų teatrui, praturtindamas tragediją socialine problematika, tai yra ekologinėmis temomis. Klauste klausiama, kaip žmonės drįsta priešintis dievams, savo šiukšlių kultūra beatodairiškai naikindami gamtą. Kvestionuojama, kas apskritai yra mirtingasis, kad taip galėtų elgtis? Dioniso žodžiais tariant, „Žmogau, ko tu nori, ką darai ir kas esi?". Tarsi teigiama, kad žmogaus egzistencija, palyginti su pasaulio visagalybe, tėra nyki smulkmė, o miruolis drįsta elgtis taip, lyg destruktyvi jėga būtų dievų jam duota. (...) Apibendrinant spektaklį „Bakchantės", neabejotina, kad kalbėjimas socialiai jautriomis temomis yra viena iš tendencijų, būdingų šiuolaikiniam teatrui, tačiau savo ruožtu man norėtųsi paklausti: o kur „teatras po smėliu"? Ar žiūrovai jau taip atprato miklinti vingius, atsakingus už estetinio vertinimo gebėjimus, kad vienintelė jiems suprantama meno kalba – tai elementai iš jų pačių įprastos rutinos?

VIKTORIJA ŽALYTĖ:
Apskritai lyginti šį spektaklį su originalia pjese būtų sunkoka (ir vargiai įmanoma), nors, regis, kalbėta tikrai geru jambu išverstomis eilėmis, tačiau labiausiai akcentuota ne tai, kas turbūt aktualiausia atrodė Euripidui tų laikų beveik sužlugusiame Atėnų „aukso amžiuje". Varnas kelia ne žmogaus ir religijos santykio problemą, kai žmogus netiki dievu ir niekina jį ir jo kultą, tačiau mato per ilgus metus blėstančio tikėjimo ir iš to atsiradusio savotiško ateizmo paveiktus žmonių protus, išniekinusius tobulą gamtą. Euripidas koncentruojasi į patį netikėjimo procesą bei žmogaus ir dievo pozicijas šiame konflikte, o Varnui atrodo svarbiau netikėjimo padariniai ir dievo kerštas už netikėjimą.

Parengė J. V.