Mauro Durante. Tarantelos vakcina nuo pandemijos

× Jūratė Širvytė-Rukštelė

 

Piero F. Giunti nuotrauka
Piero F. Giunti nuotrauka.

 

Pirmą kartą Mauro Durante ir jo grupę „Canzoniere Grecanico Salentino“ (CGS) sutikau prieš metus Adelaidės festivalyje Australijoje. Santūrus ir kuklus menininkas pribloškė taip, kad su kolega pakoregavome pofestivalinius planus ir nuvykome į Melburną, kur CGS aprėpė visą Tarantos festivalį – nuo salentietiškų pusryčių, pizzica dainavimo bei šokio kursų iki finalinio koncerto. Stebėjausi Pietų Italijos tradiciniu šokiu ir muzika trokšdama, kad atsirastų tokia pačia jėga Lietuvos muzikinę tradiciją pristatančių atlikėjų. Užsimezgė dialogas, ir vėliau, sužinojusi apie CGS populiarumą pasaulyje bei jų jauno vadovo patirtį su tokiais muzikos pasaulyje žinomais grandais kaip Ludovico Einaudi, tyliai sau pasitvirtinau nerašytą taisyklę, kad kuklumas ir genialumas yra tinkama pora santuokai (senas italų priežodis).

Lygiai po metų, sekdama grėsmingus pandemijos protrūkius Italijoje, aptikau kvietimą pasaulio šokėjų bendruomenei: dalyvauti karantininiame CGS projekte ir sukurti 2 min. trukmės choreografiją muzikiniam kūriniui „We’re All in the Same Dance“. Lietuvoje taip pat prasidėjo karantinas, jo slogios nuotaikos bei nežinia stiprėjo, ir man projektas tapo gelbėjimosi ratu.

Tarantela yra šokis, gydantis nuo negandų, sielos skausmo, ligų, blogų minčių.

Muzikinis vaizdo klipas buvo sukurtas. Dalyvavo apie 150 šokio bendruomenės atstovų iš viso pasaulio: nuo oro akrobatų, tarantelos šokio meistrų iki barokinio šokio atstovų. Vaizdo klipas pandemijos įkarštyje rodytas ant Paryžiaus, Romos, Niujorko namų sienų. Tačiau Vilniuje to suorganizuoti nepavyko ir aplankė liūdnokas jausmas, kad dar nesame pasaulio dalis, tik uždara, pati sau įdomi bendruomenė.

Nenuleisdama rankų bandau prakalbinti M. Durante, muzikantą, kompozitorių, „Canzoniere Grecanico Salentino“ vadovą, Pietų Italijos regiono Salento, savo tėvų bei protėvių muzikinės tradicijos puoselėtoją. Ir turiu mikroskopinės vilties Lietuvos kultūros vartotojams pristatyti senojo italų žanro pizzica tarantata gydomąjį poveikį.

 

Papasakok, kaip gimė kūrinys „We’re All in the Same Dance“.

Karantinas, izoliacija, atsiskyrimas vis labiau slėgė, jaučiau liūdesį ir buvau išsigandęs. Tuomet pagriebęs smuiką, parašiau kūrinį ir kaip galėdamas geriau iškart įrašiau savo namuose. Kilo mintis sukurti muzikinį vaizdo klipą, kuriame dalyvautų įvairių stilių ir pasaulio šalių šokėjai, besifilmuojantys iš savo karantininių urvų.

 

Koks ryšys tarp jūsų atliekamo muzikos stiliaus pizzica tarantata ir pandemijos?

Pietų Italijoje tradicinė tarantella / pizzica muzika ir šokis naudoti norint panaikinti demonišką tarantulo nuodų poveikį. Šiandien, esant koronaviruso ekstremaliai situacijai, muzika taip pat sklinda iš už Apulijos namų sienų ir keliauja į pasaulį.

Norėjau paleisti dainą į pasaulį kitaip nei kurdamas muzikinį albumą. Mąsčiau: „Visi tame pačiame šokyje, šimtai pėdų šoka tą pačią melodiją... Skirtingos kojos, skirtingi judesiai ir spalvos, skirtingas fonas, tas pats šokis.“ Tada supratau, ką noriu sukurti. Taigi ėmiausi socia­linės žiniasklaidos ir kviečiau šokėjus dalyvauti globaliame šokyje pagal tą pačią muziką. Šokis tampa globalus: himnas gyvenimui, priešnuodis baimei ir izoliacijai.

 

Kokį gyvenimą toliau gyvena „We’re All in the Same Dance“, kurio misija peržengė muzikinio klipo ribas?

Sukurtas meno kūrinys, kaip ir vaikas, keliauja savo keliu, gyvena savo gyvenimą. Dabar jis sklinda laisvai, o aš, mano žmona Silvia, režisierius Gabriele Surdo ir visi šokėjai tikimės, kad keliaus toliau ir perduos vilties žinią.

 

Lietuvoje esi koncertavęs su senosios muzikos ansamb­liu „Accordone“, tave kviečia bendradarbiauti su šiuolaikinės muzikos kūrėju Ludovico Einaudi, be to, esi vadinamas pizzica tarantata žanro ambasadoriumi. Koks žanras yra artimiausias tau ir kas yra Mauro Durante?

Salento ir Apulijos liaudies muzika visada buvo mano tyrimų pagrindas ir didžiulė gyvenimo dalis. Tradicinė muzika, jos ritmai, šokių melodijos mane nugali. Tai atskaitos taškas ir patvarus inkaras. Tačiau studijuodamas muziką, kompoziciją įgijau patirties, leidžiančios kalbėtis ir bendradarbiauti su daugybe skirtingų menininkų, kurti skirtingų žanrų muziką. Mano stilius nurodo man, kas ir iš kur esu, bet vis tiek visada ieškau naujų krypčių, iššūkių ir bendradarbiavimo. Svajoju mūsų muziką ir kultūrą išpopuliarinti visame pasaulyje.

Stengiamės neapsimetinėti kažin kuo kitu, mėgdžiodami kitus stilius ar menininkus. Vadovaujamės savo skoniu ir įkvėpimo šaltiniais, siekdami unikalaus garso ir traktuotės, išskirtinio prekės ženklo.

Mums pasisekė, kad esame savo kultūros ir teritorijos ambasadoriai ir susiduriame su kritikų bei auditorijos entuziazmu visame pasaulyje – tai tikra palaima.

 

Ar galėtum prisiminti kokią nors ypatingą patirtį? Keliaujate išties daug...

Sunku išskirti vieną akimirką, mano lobyne jų tiek daug... Daugybė skirtingų veidų, besišypsančių po koncerto, atsipalaidavusių ir išsekusių nuo šokio. Jie yra mano variklis ir džiaugsmas. Pamenu vieną ypatingą šou Malaizijoje: atogrąžų miškai mums už nugarų ir dešimttūkstantinė minia priešais. Bet taip pat vertinu tyliąsias turų akimirkas. Niekada nepamiršiu pasivaikščiojimų naktiniame Vilniuje, po dieną vykusio pasiruošimo koncertui. Man patinka kiekvienos akimirkos skonis.

 

Jūsų atliekamuose kūriniuose akivaizdi tradicijos ir šiuolaikiškumo pusiausvyra. Kaip sekasi derinti senąją Salento muzikinę tradiciją ir modernų skambesį? Ar yra receptas?

Jokių receptų. Mūsų pradžia – gilus liaudies muzikos išmanymas, niekada nenutraukiame tyrimų, studijų. Stengiamės būti nepaprastai pagarbūs, tačiau remdamiesi šiuo pagrindu, kuriame savo projektus, nebijodami atsiverti pasauliui.

 

Gal gali plačiau pristatyti tarantizmo fenomeną.

Tai tarsi savotiškas tarantizmo reiškinio palikimas. Taranta (tarantulas) buvo zoomorfinis demonas, blogo gyvenimo kaltininkas, brovęsis iš išorės ir neleidęs ramiai tekėti gyvenimui. Sudėtingas muzikos, šokio ir spalvų ritualas padeda sunaikinti savuosius demonus ir atnaujinti gyvenimą. Šiandien tarantizmo reiškinio nebėra, bet miręs ne taranta, o tik ritualinė terapija. Šiandienė negalia tik iš dalies skiriasi nuo praeities formų – dabar taranta yra sisteminis socialinis mechanizmas.

Vienatvė, kova ieškant darbo ir vietos pasaulyje, krizė, naujos ir senos migracijos yra šiuolaikiniai demonai, ir viena mano dainos „Taranta“ eilutė, manau, sintetina tvirtos bendruomenės poreikį: „Jei šoki vienas, negali pasveikti.“

 

Mauro Durante. „We’re All in the Same Dance“

 

CGS su Ludovico Einaudi – „Taranta“

 

Draugai