Festivalis visada žada šventę, naujų potyrių, naujų sprendimų, naujų mokyklų, naujų idėjų, gal net kokį perversmą. Klaipėdoje gegužę ir birželį vykęs tarptautinis festivalis „TheATRIUM“ į teatrą siūlė pažvelgti kaip į gyvybės akumuliatorių, žadėjo žmonių bendrystę. To ir tikėjomės iš šio puikiai jau užsirekomendavusio festivalio. Visų spektaklių negalėjau pamatyti, nes nesinorėjo ilgai lipdytų, gludintų teatrinių darbų suplakti į nedalomą bendrą įspūdį, norėjosi įsigilinti į spektaklius, permąstyti režisierių, scenografų, dramaturgų išskirtinumą ir naujus teatrinius posūkius.

Pradėsiu nuo „Boriso Godunovo“, Klaipėdos dramos teatro spektaklio, jį režisavo ir pritaikė muziką Janas Klata – garsus lenkų dramaturgas ir režisierius. Džiugu, kad Klaipėdos dramos teatras drąsiai kviečia kitų šalių režisierius, kurie atneša neįtikėtinai daug gaivos. Per vieną pertrauką šnektelėjau su aktoriumi Rimantu Pelakausku – jis džiaugėsi, kad dabar gali atrasti vis naują žiūros kampą, vis naujus vaidmenų kūrimo būdus, neleidžiančius sustabarėti, įsipatoginti pasitelkus įprastas metodikas. Būtent R. Pelakausko Vorotynskis ir Vaido Jočio Šulskis pasirodo „Boriso Godunovo“ pradžioje. Vorotynskis sėdi neįgaliojo vežimėlyje, bet jo pilna scena, aktorius įelektrina visą scenos erdvę. Labai nustebau sužinojusi, kad neįgaliojo vežimėlis – tik likimo pasufleruotas sprendimas. Traumuotas aktorius buvo priverstas juo naudotis, bet ekstremaliomis sąlygomis kaip tik gerai suaugo su vaidmeniu įnešdamas netikėtą filosofinį aspektą į spektaklyje sprendžiamą valdžios temą. „Kas dabar mus valdys?! Kas mus valdys?“ – šaukia rusų kniaziai ir šiandien, ir turbūt per amžius šauks. Valdžia čia suabsoliutinama, o badaujanti tauta taip ir neišmoksta pasikliauti savimi, vis laukia atkišamos duonos ir žaidimų. Tai Damoklo kardas, tebekabantis virš rusų galvų. Ši skaudi tema sprendžiama pabrėžiant judesį. Kartais šokis – labai tikslus, pateiktas vietoje ir laiku. Karas traktuojamas kaip žaidimas. Vis dėlto akivaizdu, kad spektaklis buvo kuriamas prieš vasario 24-ąją. Spektaklio žaismė atrodo pernelyg viltinga, vis dar kyla įtarimas, kad karta, augusi kompiuterinių žaidimų laukuose, nesuvokia tikrovės, o kai kurie choreografiniai sprendimai (gimnastikos elementai) atrodo pertek­liniai ir neskoningi. Susidaro įspūdis, kad kuriant jud­rias mizan­scenas smarkiai padirbėta ir vėliau buvo gaila išmesti nelabai sulimpančias į vienį detales.

/ / /

Pagaliau pamačiau garsųjį Šiaulių dramos teatro spektaklį „Remyga“. Labai nudžiugino ši Rimanto Kmitos pjesė apie didįjį virsmą iš sovietijos į neprik­lausomybę. Sovietinės atributikos labai tiršta, ir ta eklektika gerai žaidžia, visgi pats laikmetis atrodo ne visai tikras, kai kur retušuotas, kai kur paviršutiniškas, beveik toks vaizduojamas amerikiečių filmuose. Ne, nekaltinu tautologija (na, gal tik vienoje vietoje dviejų moterų duetas pagardintas kažin kokia terapine mistika), bet iš esmės šiauliečių aktorių darbas pavergia drąsa ir tikslumu, ypač Nomedos Bėčiūtės vaidmuo. Tos neįžvelgiamos šaldytos žuvies akys būdingos sovietijos moteriai, išmokusiai nuslėpti ne tik emocijas bei mintis, bet ir gebančiai prisiderinti prie graudžiai juokingo laiko graudžiai dar juokingesne išraiška. Įdomiai priderintos spektaklio šviesos bei video, išplėšiantis iš praeities metaforizuotą melagį Buratiną. Pjesė tokia daugiasluoksnė (čia ir atgiję miesto simboliai, ir naivoka Remygos ir Laimos meilė, atvirai putojantis vartotojiškumas, parsidavėliškumas, prievarta), tiek joje personažų ir gyvybės, kad nespėji paskui sceninį vyksmą, fantasmagoriški fejerverkai kartais užgožia mintį (rež. Oskaras Koršunovas), bet gal ir gerai, nes to visuomenės sluoksnio, kurį aprašo R. Kmita, atstovai nefilosofavo: klydo, taisydami klaidas dar labiau klydo ir dar. Gal pats Remyga mažiausiai įdomus, nors kurtas su hamletiškais niuansais.

/ / /

Alessandro Serra, režisierius ir scenografas, kostiumų ir šviesų dailininkas, spektaklio „Audra“ magiją kuria kaip labai vientisą judesio ir šviesų paveikslą, kuriam tekstas tėra atspirties taškas. Jau pirmoje scenoje pagrindiniu veikėju tampa kunkuliuojantys dūmai viršum gulinčio, į drobulę susukto žmogaus. Ir toliau siautėjančios stichijos atrodo daug pranašesnės už vidinių gaisrų nualintą žmogų. Tai paskutinė Šekspyro pjesė, kuri baigiasi žodžiu „laisvė“. A. Serra spektaklį baigia žodžiu „atleisk“. Ir ši atgaila perteikiama pasitelkiant gyvuosius paveikslus. Nors (kaip po spektak­lio pasakojo režisierius) italai neturi aktorinės mokyk­los, šalies žemė, kultūrinė dirva tokia turtinga, kad genijai gimsta dažnai. Skonėjausi ta kitokia, mums neįprasta teatro kalbėsena, natūralia, įgimta žaisme, dramatizmu, einančiu išvien su komizmu, ir vėlgi džiaugiausi, kad štai po pandemijos aplink siautėjant karui yra bent lašelis atvangos. Ir nors titrai praryja pusę įspūdžio, o nuolatinis šnairavimas į tekstą neleidžia iki galo pasinerti į vyksmą scenoje, tave visiškai pasiglemžia teatro magija.

 

„Audra“. Alessandro Serros nuotrauka

 

/ / /

Visai kitoks lenkų spektaklis „Andronicus-Synecdoche“. Vyksmas scenoje virte verda. Tai pirmoji Šekspyro tragedija, turbūt kruviniausia, suvaidinama scenoje per valandą ir 10 minučių, atliekama kaip senovės graikų ožių daina naudojant archajiškiausius instrumentus. Tie instrumentai yra režisieriaus Grzegorzo Bralio aistra, jis lipdo veiksmą taip, tarsi diriguotų orkestrui, į kurį įtraukiamas ir žiūrovas – jo baimingas kvėpavimas režisieriui būtinas. Vienas iš dviejų muzikantų – pats režisierius. Po spektaklio režisierius aiškino, kad tai jo paties išrasta teatrinė mokykla – antropologinis teatras, kuriame į sceną grąžinamas senasis graikų choras. Scenoje tik 11 aktorių, bet jie apima daugiau nei 30 nedaug vilkinčių personažų – kartais mintį arba judesį varžančius drabužius tiesiog nusimeta šitaip išsinerdami ir iš vieno kurio personažo. Aktoriai nepriekaištingai muzikalūs, atlieka giesmes, autentiškas raudas prie mirusiojo, išmoktas iš Balkanų šalių senolių, bet naudojami ir šiuolaikiniai ritmai, o tempas toks, kad negali net mirktelti, nes tą akimirksnį būtinai kažką praleisi. Vis dėlto kraujo, to grožėjimosi brutalumu, prievartavimo ir žudymo scenų, perteikiamų kaip gyvenimo šokis, gerokai per daug. Prie žudymo ir mirties žiūrovas pripranta, todėl išprievartauta, nupjautomis galūnėmis karaliaus dukra Lavinija, kruvina besiblaškydama po sceną, sukelia ne gailestį, bet žiovulį. Gal būtent tai režisierius ir norėjo pasakyti: brutalumu negalima žavėtis, jo negalima paversti muzikine interpretacija lygiai taip, kaip realių karo veiksmų paversti farsu. Gyvename kažkokiame fantasmagoriškame pasaulyje, tampame ožiais, nuolankiai mekenančiais savo giesmę, kuri, nevirtusi iki sceninės tiesos pakylėtu išgyvenimu, yra beprasmiška. Katarsio nėra, kad ir kaip įdomiai po spektaklio režisierius pasakotų apie senovės instrumentus, jų derinimą su širdies dūžiais ir ritmais, atveriančiais vidinius žmogaus kambarius.

 

„Andronicus-Synecdoche“. Domo Rimeikos nuotrauka

 

/ / /

Gal todėl ukrainiečių spektaklis „Blogi keliai“, kuriame dramaturgė Natalija Vorožbit ir režisierė Tamara Trunova pasakoja šešias tikras istorijas apie karą, apie vyrų ir moterų santykius ir bandymą bet kokia kaina išsaugoti žmogiškumą, sukrečia baisiąja autentika. Visa, kas vyksta, aktoriai tiesiog išgyvena, ir tai suprantama, juk šalis kraujuoja. Apie meistriškumą ar kokias teatrines įmantrybes kalbėti čia net nederėtų, kyla tik klausimas, ar aktoriui išties būtina patirti gyvenimiškąjį siaubą, kad jį atvertų žiūrovui, ar tos išgyvenimų perversijos, atvirkščiai, trukdo kurti. Greičiausiai trukdo, nes kūryboje neturi būti prievartos, ir aktorius į sceną turi eiti ne numirti, o gyventi. Labai aiškiai pajutau, kad ne griuvėsiais virtę miestai nukentėjo labiausiai, o pats žmogus – net tam, kuris ginasi ir yra teisus, tenka naudotis ir savo baimėmis, ir gyvuliu savyje.

/ / /

Šįkart „Dėdė Vania“ – tai Ispanija ir O. Koršunovas. Pirmas įspūdis – Gintaro Makarevičiaus scenografija perkrauta ir perdėm eklektiška. Regis, aktoriui tarp visų tų senovinių baldų, stumdomų sienelių ir videoprojekcijų tiesiog nelieka vietos. Paskui imi tą scenovaizdžio įdaiktinimą pateisinti, juk čechoviškas žmogus toks ir yra – amžinai kliūvantis už neišsipildžiusių jausmų ir vilčių, aplipdantis jas visokiomis beprasmybėmis. Pirmame veiksme sunervino ir elektrinė gitara, bet vėliau viskas susifokusavo: ir šviesos su videoprojekcijomis, ir gitara, ir pantomima (ar kitaip vadinamas vištų šokis). Žaismės daug – pietų temperamentas? – ir daug neniuansuotų peršokimų nuo santūraus bendravimo prie draskymosi.

Kaip minėjau pradžioje, iš festivalio laukiame ne tik naujų režisierių darbų, bet ir naujų idėjų, dramaturgijos. Ukrainiečių „Blogi keliai“ – taip, drama naujoviškai parašyta, nors gyvenimo tarsi išprievartauta. Kita festivalio programa demonstruoja, kad šiam pasauly jau viskas parašyta, mums užtenka V. Šekspyro ir A. Čechovo, svarbu tik interpretacijos ir senos genialios dramaturgijos prisitaikymas. O vis dėlto gaila.

Nijolė Kliukaitė-Kepenienė – poetė, prozininkė, vertėja, augina 2 šunis ir 1 katiną.