Lenkų režisieriaus Jakubo Skrzywaneko premjera „Lietuviškos Vėlinės“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre

 

Adomo Mickevičiaus „Vėlinės“ lietuvių teatre pasirodo retai, tačiau kiekvieną kartą jos tampa ryškiu kultūrinės savivokos impulsu. 1990 m. Jonas Vaitkus pastatė „Vėlines“ kaip ritualinę misteriją, įkūnijusią bundantį nepriklausomybės troškimą, – spektaklį, kurį kritikai vadino vienu emocingiausių politinio teatro aktų vėlyvuoju sovietmečiu.

Praėjus daugiau nei dvidešimtmečiui, 2016 m. Eimuntas Nekrošius Varšuvos nacionaliniame teatre pristatė savo „Vėlines“ – lėtą metafizinę, plastinę interpretaciją, kuri susitelkė ne į tautinę simboliką, o į žmogaus vidinės kaltės, atminties ir egzistencinio nerimo išklotinę. Tai buvo universali „Vėlinių“ versija, išsilaisvinusi iš nacionalinio pasakojimo ribų.

 

„Lietuviškos Vėlinės“. Donato Stankevičiaus nuotr.

 

Todėl natūralu, kad lenkų režisieriaus Jakubo Skrzywaneko „Lietuviškos Vėlinės“ tapo teatro bendruomenės metų intriga. Būtent ši įtampos zona – tarp tradicijos, istorijos ir rizikos – lėmė, kad premjeros buvo laukiama ne tik smalsiai, bet ir su tam tikru nerimu. Nes kiekvienas režisierius, perimantis A. Mickevičiaus tekstą, neišvengiamai žengia į teritoriją, kurioje susikerta literatūriniai mitai, politinės atmintys ir mūsų pačių baimės.

Lenkijoje „Vėlinių“ tradicija yra itin gili ir nepertraukiama – tai vienas svarbiausių nacionalinio teatro tekstų, nuolat iš naujo interpretuojamų kaip politinės įtampos, kolektyvinės atminties ir visuomenės traumų lakmuso popierėlis. Nuo XX a. pradžios vykusių pirmųjų bandymų scenoje interpretuoti A. Mickevičiaus „Vėlines“, per Jerzy Grotowskio sukurtą ritualinę, į archajiškus papročius atsiremiančią viziją, per legendinę Kazimierzo Dejmeko 1967 m. inscenizaciją, tapusią politinio pasipriešinimo simboliu, iki šiuolaikinių režisierių (tokių kaip Krzysztofas Warlikowskis) daugiasluoksnių, psichologinių ir postdraminių pastatymų – A. Mickevičiaus poema Lenkijoje niekada nebuvo statiška. Kiekviena epocha turėjo savas „Vėlines“, atitinkančias laikmetį: kartais kaip atviro pasipriešinimo ženklą, kartais kaip egzistencinę meditaciją, kartais kaip šiurkštų komentarą apie valdžią, kaltę ir tautos vaizdinius. Ši tradicija iki šiol formuoja jautrumą, su kuriuo lenkų režisieriai prie A. Mickevičiaus teksto liečiasi ir šiandien. „Vėlinės“ jiems nėra saugotina relikvija, o gyvas politinis ir dvasinis ritualas, kurio forma kiekvieną kartą turi teisę būti perrašyta.

Skrzywanekas – jaunosios kartos kūrėjas, augęs būtent tokioje drąsių „Vėlinių“ interpretacijų kultūroje. Todėl jo lietuviškos „Vėlinės“ neišvengiamai reiškia dvi skirtingas teatro patirtis: atsargaus lietuviško kanono ir radikalios lenkiškos tradicijos. „Lietuviškos Vėlinės“ Kaune tampa ne tik dar viena A. Mickevičiaus interpretacija, bet ir intriguojančiu klausimu: kas nutinka, kai lenkų politinio ir ritualinio teatro patirtis prabyla lietuviškai ir ima judinti mūsų pačių atminties, baimės ir atsakomybės sluoksnius?

Skrzywanekas tikslingai ėmėsi antrosios ir ketvirtosios „Vėlinių“ dalių – tų Kaune sukurtų tekstų, kuriuos laikome tautinės kultūros pamatu. Tačiau režisierius jų nesaugojo ir neglostė. Atvirkščiai, jis juos atvėrė, kaip chirurgas atveria kūną: ne iš baimės, o iš būtinybės suprasti. Originalaus teksto spektaklyje mažai: fragmentai, nuotrupos, lyg švystelintys atminties blyksniai. Tai atitinka paties režisieriaus požiūrį: „Nesiimu statyti A. Mickevičiaus kaip paminklo. Noriu, kad „Vėlinės“ būtų ne muziejus, o gyvas, socialiai aktyvus ritualas.“ Ši mintis tampa dramaturginės visumos atrama.

Spektaklis prasideda beveik ironiškai. Lietuvaitė (akt. Ugnė Žirgulė) kviečia žiūrovus atsistoti ir sugiedoti Lietuvos himną. Mes nedrąsiai stojame ir uždainuojame, tarsi dalyvautume valstybės rituale, ilgaamžiame ir saugiame. 

Lietuva čia trunka tris himno posmelius.

Tada tamsa nutraukia giedojimą ir į sceną įžengia rusų karys. Tai akimirka, kai teatro magija tampa istorijos tikrove: okupacija nuleidžiama ant scenos greitai ir brutaliai, kaip visada atsitinka tikrovėje. J. Skrzywanekas viename interviu yra sakęs, kad jį domina „žemės ir kraujo atmintis“, tai, ką ši teritorija yra mačiusi: okupacijas, tremtis, prievartą, susidorojimus. Jo vėlės – tai ne estetinės dvasios, o istorijos kūnai. Jos tarsi zombiai su baltais vyzdžiais, groteskišku kūniškumu, judančios laužytais judesiais. Tai ne folkloriniai mirusieji, o grįžtantys istorijos lavonai – tie, su kuriais iki galo neatsisveikinome. Nužudyti lietuvių kariai, motinos, vaikų sielos iš vokiečių okupacijos laikų, svajojančios apie rojų; Józefas Piłsudskis kaip išblukęs šmėklos simbolis; tie, kurie smurtą patiria šiandien, ir tie, kurie jį teisina.

Spektaklyje susipina praeitis ir dabartis. Projekcijose rodomos ilgos, įkyrios ir varginančios „WhatsApp“ žinutės tiksliai atskleidžia, kaip psichologinė prievarta tampa mūsų kasdienybe. O kai žudikas paleidžiamas, nes jis yra karys, atsiveria šiandien pasaulyje itin aštri tema: kiek galime atleisti tam, kas yra nebe žmogus, o funkcija? Kiek smurto toleruojame, jei jis ateina su uniforma, su specialiu statusu, su „didvyrio“ etikete?

Lygiai tą patį neseniai išgirdau Eglės Elenos Murauskaitės ir Vaivos Grainytės pjesės „Skeveldros“ skaitymuose šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Versmės“: „Negalima teisti didvyrių.“ Ironiška, bet ši frazė, skambanti iš kito teksto, tiksliai atspindi J. Skrzywaneko pastatymo nervą. Ar tikrai negalime? Ar tikrai turime tylėti vien todėl, kad žmogus vilki uniformą? Ar tai nėra dar vienas būdas nematyti smurto, jei jis patogiai įpakuotas į herojišką naratyvą? Ir dar svarbiau: koks karys gali būti žmogus, kuris smurtauja prieš savo mylimą moterį? Kokias vertybes jis gins? Ką jis saugos? Kokiai valstybei atstovaus, jei pats nepajėgia suvaldyti savo žiaurumo? Šis klausimas spektaklyje lieka tvyroti it aštrus dūmas, nes režisierius, regis, sąmoningai neleidžia į jį atsakyti, tik parodo, kad smurtautojo uniforma nėra moralės indulgencija.

Kas nebuvo žmogum niekados,

Tam žmogus ir padėti negali 

(vert. Justinas Marcinkevičius)

Aktorinis vėlių ansamblis spektaklyje egzistuoja kūnais, ne žodžiais. Tai ritualinė choreografija, kur kalba ne tekstai, o bendra energetika, nepaleidžianti per visą spektaklį. Šioje jungtyje tik vienas kūnas kartais iškrenta iš bendro pulsavimo – ne dėl vaidybos stokos, o dėl skirtingos sceninės amplitudės, neišvengiamai atkreipiančios dėmesį savo kitoniškumu. Specialiai nepasakysiu, kuris, – atspėkite patys.

Ši kolektyvinė energija tampa fonu, kuriame ryškiai iškyla ir individualūs vaidmenys. Miglė Navasaitytė (Zosė) kuria trapų, skaudų moters portretą, sudurstytą iš šiuolaikinių traumų. Zosė nėra pasyvi, nėra auka – ji yra figūra, per kurią prabyla patriarchalinio smurto struktūra. 

Motiejus Ivanauskas (Gustavas) – šiuolaikinis vyras, atstumtas jis nebeįstengia suvaldyti savo ego. Jo pyktis prasiveržia smurtu, o per tardymą jis ima kalbėti A. Mickevičiaus eilėmis apie meilę. Kontekste šie žodžiai skamba ne kaip poezija, o kaip apsėstumo manifestas: 

Ar meilė nekalta taip baisiai reikia bausti?

Ar kito dievo ji, ta meilė, sutverta?

Dvi sielas grandine tvirta

Visiems laikams aukščiausias surakino! 

(vert. Just. Marcinkevičius) 

Šios eilutės, dedamos į žudiko lūpas, netenka romantinės prigimties. Jos tampa savigynos mechanizmu, bandymu sentimentais paslėpti smurtą. Tai mechaniškas ir pavojingas reiškinys, dažnai aptariamas feminizmo teorijoje, nagrinėjančioje meilės ir nuosavybės santykį. 

Spektaklio pabaiga – paprasta, bet stipri, joje aiškiai atsiskleidžia J. Skrzywaneko režisūrinė idėja: mirusieji kalba aiškiau už gyvuosius. Tai yra atminties etikos idėja: negyvieji tampa moraliniu kompasu, o gyvieji – tų balsų klausytojais.

Nereikia statyti paminklų tokiems kūriniams kaip „Vėlinės“ ir nereikia jų dengti šventumo ir neliečiamumo šydu. Tokių kūrinių nereikia konservuoti; priešingai, jie skirti bandyti, permąstyti, net klysti. A. Mickevičiaus „Vėlinės“ yra atviros, laisvos, priklausančios visiems, kurie išdrįsta prie jų prisiliesti. Tai ne saugoma zona. 

Skrzywaneko pastatymas gal ir nėra idealus, bet jis gyvas. Jis rizikuoja. Jis stovi ant ašmenų. „Lietuviškos Vėlinės“ vertingos todėl, kad jos kviečia nebijoti teksto. Kviečia mėginti, drįsti, klausti, klysti, rizikuoti ir jausti.