Rūta Birštonaitė. Pudros kambariai, papuošalų vagys

Kas gi yra tas filme „Pusryčiai pas Tifanį" („Breakfast at Tiffany's", rež. Blake Edwards, 1961) nuolat minimas pudros kambarys? Ir kodėl filmo herojė Holė Golaitli (aktorė Audrey Hepburn), norėdama į pudros kambarį patekti, būtinai turi gauti iš vyrų „truputį smulkių"?

„Pusryčiai pas Tifanį“

Va toks galvosūkis gali iškilti žiūrovui, apsilankiusiam „Skalvijos" klasikos vakare pasižiūrėti šio, rodos, lengvabūdžio filmo. Aišku, aš čia truputį sutirštinu spalvas. Bent kiek mokantieji anglų kalbą ir besigaudantieji papročių istorijoje turbūt nesunkiai sumes, kad pudros kambarys – powder room – yra, iškilmingiau tariant, damų kambarys, na, arba tiesiog WC. O ištaigingų restoranų, kuriuose lankydavosi Holė, damų kambariuose paprastai dirbdavo prižiūrėtoja, tvarkytoja, kuriai ir reikėdavo palikti keletą monetų.

Čia keblumai galėtų baigtis, tačiau kaip tada suprasti, kad smulkūs pinigai, kurių prašo Holė, – tai jokiu būdu ne dvidešimt centų. Būtent taip Trumano Capotės romane, kuriuo paremtas filmas, pamano vienas stuobrys. Ne, Holė tikisi bent penkiasdešimties dolerių. Septintojo dešimtmečio pradžioje tokia suma turėjo būti visai stambi. Kaip ir pudros kambario atveju, ilgainiui daugmaž susigaudai, kad pasakymas „truputis smulkių" yra kukli priedanga. O po ja slypi prašymas atsilyginti už paslaugas. Nors niekur tiesiogiai to ir nepasakoma, Holė yra lyg šių dienų konsumatorė, imanti minėtus penkiasdešimt dolerių už vyriškos kompanijos papuošimą savuoju asmeniu. Atlikusi savąją misiją, Holė žaismingai pasišalina sumelavusi, kad jai reikėtų užsukti į damų kambarį pasipudruoti nosies ar panašiai.

Prisipažinsiu, dar vienu galvosūkiu man visad buvo Holės pusryčių vieta. Juk filme nėra nei restorano, pavadinto „Pas Tifanį", nei tuo labiau kokio nors pusryčių kambario pačiame juvelyrikos salone. Tai kodėl pusryčiaujama „pas"? Visi puikiai žino įvadinį filmo epizodą, kai labai ankstų rytą Holė išlipa iš taksi ir sustoja pasigrožėti „Tiffany" salono lange išdėliotais juvelyriniais dirbiniais. Ilgos pirštinės, nuogi pečiai, perlų koljė ir – iš paketėlio ištrauktas popierinis kavos puodelis su bandele. Veikiau jau pasakytum, kad čia greiti pusryčiai prie vitrinos ar lengvas užkandis priešais parduotuvę.

Apskritai pats epizodas gan keistas, trikdantis, nes negali iškart suprasti, kas toji mergina. Lyg ir turtinga gražuolė, po audringos nakties trumpam ištrūkusi iš savosios draugijos pasimėgauti rytmečio gaiva ir pigiu maistu. Tačiau kodėl prie papuošalų stoviniuojančios Holės vaizdas yra šiek tiek minorinis? Juvelyrikos salonas dar uždarytas, gatvė tuščia, išgertą puodelį su paketėliu Holė išmeta į šiukšliadėžę... Ir smelkiasi įtarimas, kad Holė – viso labo ypatingam vakarui pasipuošusi paprasta mergina, kuri paryčiais atvirto į ankstesniąją save ir grįžo į eilinių mirtingųjų pasaulį.

„Pusryčiai pas Tifanį" auste nuausti iš begalės panašaus pobūdžio daugia­briaunių vaizdų, o nuolat linksniuojami pudros kambariai ir „truputis smulkių" įsilieja į netikrų vardų, pravardžių, užšifruotų gangsterių pranešimų ir kuklių žodinių priedangų virtinę. Holivudo agentas O Džei Bermanas, bergždžiai mėginęs padaryti iš Holės aktorę, vis atsidūsta, kad toji yra „nuoširdžiai nepatikima". Galėtume pridurti, kad visas pasakojimas čia irgi nuoširdžiai nepatikimas, o personažų metamorfozės prilygsta pašėlusiems salto mortale. Vakarykštis viengungis milijonierius šiandien veda ir bankrutuoja, mielas kaimynas tampa brolio atitikmeniu ir primygtinai vadinamas jo vardu, o iš kaimyno meilužės ir finansinės rėmėjos Emilijos Eustachijos telieka pravardė „Dvi E". Pati Holė – žmogus-kaleidoskopas. Ji ne tik elitinių draugijų puošmena, bet ir provincialė Lulamė, tad jos agentui kadaise teko griebtis lingvistinių vingrybių – pirma mokyti prancūzų kalbos, kad išguitų kaimietišką tartį, o tada jau imtis prakilnesnio angliško tarimo. Galiausiai sensacingose laikraščių antraštėse mūsų herojė nusirita iki Pomidoriukės – gangsterio Salio Tomato, sykį susižavėjusio Hole, kaip sako ji pati, „à la distance", parankinės.

Taigi šio filmo pasaulis – nestabilus, išsiderinęs, jame kas akimirksnį vyksta žmonių, daiktų ir reikšmių virsmai. Čia tarytum vyrauja asimetrija – kažkas amžinai pradingsta ar paslaptingai atsiduria ne savo vietoje, tad nieko keista, kad Holei niekaip nesiseka atrasti antro poros batelio. O ir personažai taip sunkiai išsibudina rytais ne vien dėl naktinių pobūvių. Panašu, jiems tiesiog sunkiai sekasi susivokti, kuo gi jie pavirto šį kartą.

Miniatiūriniu šitokio pasaulio modeliu tampa vakarėlio Holės bute epizodas. Pašėlusios fejerijos metu vienam svečiui ant galvos užkrinta katinas, kitai viešniai užsiliepsnoja galvos apdangalas. Jei nori sužinoti, kiek valandų, turi ropoti keturpėsčias ir susirasti laikrodį, užsegtą ant kažkieno čiurnos. Norėdamas atsiliepti į telefono skambutį, pirma turi aptikti lagaminą, kuriame įgrūstas aparatas. O kaip atskirti tikrą turtuolį nuo apsimetėlio? „Papuošalų vagys!" –­ mesteli O Džei ir toliau bučiuoja savo damą, kai į Holės pudros kambarį netyčia įsibrauna kaimynas su brazilu.

Tokiame pasaulyje penkiasdešimt dolerių pudros kambariui gal ir išties tėra „truputis smulkių". Juk Holė kas savaitę gauna po šimtinę vien todėl, kad reikiamam asmeniui persako už grotų sėdinčio Salio Tomato permainingas „orų prognozes": „Kuboje siaučia uraganas", „Palerme debesuota", „Naujajame Orleane numatoma pūga".

Tiesa, specialiai nutylėjau, kad tam tikra simetrija filme vis dėlto yra. Juk Holės kaimynas – vienos niekam nežinomos knygos autorius – lygiai toks pat išlaikytinis veltėdis kaip ir Holė. Tačiau įsimylėjęs jis atsiverčia, ir tas pokytis yra tarsi galutinis, negrįžtamas. To paties jis tikisi ir iš jam palankios Holės, tik jai tas nė motais. Taip, ji trokšta nekintamos ramybės, todėl nuolat kalba apie „Tiffany" papuošalų imperijoje tvyrančią didingą rimtį ir pusryčiauja prie salono vitrinos. Vienu metu jau atrodo, kad kaimynas literatas ją perauklėjo – išvystame, kaip Holė susikaupusi skaito bibliotekoje. Nieko panašaus – pasirodo, ji renka medžiagą apie Braziliją, nes šįkart nusprendė ištekėti už brazilo.

Tai kas gi galėtų sulaikyti Holę nuo eilinės metamorfozės, o drauge – sustabdyti nepaliaujamą žmonių, daiktų, reikšmių kaitą?

Žinoma – tik tas, kuris filme išlieka visad toks pats, nes vienintelis neturi nei vardo, nei pravardės. Taip, tai bevardis Holės katinas, kuriam ir atitenka kilni misija pertraukti ydingą permainų ratą ir vainikuoti filmą laiminga pabaiga.