Monospektaklis „Kas nužudė mano tėvą“ (LNDT, Medicinos biblioteka, liepos 14 d.) yra apie tėvus ir vaikus. Kuriuos pirmiausia pražudo bloga valdžia, o tada jie žudosi savo blogose šeimose.

Jaunas režisierius Antanas Obcarskas sako, kad paėmė bendraamžio prancūzo autobiografinį romaną, nes jis labai panašiai autobiografiškas. Tai šiek tiek keista, bet įdomu. Biografijų duomenys nurodo, kad Édouard’as Louis (g. 1992) augo skurdžioje provincijos šeimoje, jo tėvas dirbdamas fabrike tapo neįgaliuoju ir naminiu tironu, besimokydamas gabus sūnus iš tironijos išsiplėšė ir pasikeitė pavardę. A. Obcarskas gimė bohemiškoje Kauno menininkų– dailininko Antano Obcarsko ir aktorės Virginijos Kelmelytės – šeimoje ir kol kas turi identišką tėvavardį.

 

 

Abudu 30-mečiai gali pasigirti itin ankstyvu kūrybos pripažinimu. Išeina, kad jie sėkmingai ir vaisingai susilipdė patys. Nes jų tėvai „staiga tapo suaugusiais ir nemokėjo gyventi (...) psichologiškai atšiaurioje, nebendraujančioje šeimoje“. Negana to, Édouard’as ir Antanas savo prigimtinių šeimų problemas traktuoja „kaip šalies politinių sprendimų pasekmę“. Intymaus monospektaklio pabaigoje – aktoriui pagaliau nutilus ir ramiai prisėdus ant sofos – sulaukiame šokiruojančios rašytinės reziumė: subtitruose įvardijami realūs kaltininkai (taip, taip, dėl nesantaikų šeimose) – kelių kartų Prancūzijos prezidentai! Reikia pripažinti, talentingai sugalvotas, paveikus, tiesiai tau į kaktą režisūrinis efektas. Tėvą nužudė (teoriškai, žinoma) valstybė, visuomenės sankloda, ir taškas.

Įžūli ir absoliučiai melaginga ištarmė.

Be to, A. Obcarsko ir aktoriaus Gedimino Rimeikos valandos išpažintyje ši teorija niekaip neatsispindėjo. Veidrodinio kubo kambaryje (scenografė Lauryna Liepaitė) izoliuotas Sūnus buvo susitelkęs tik į save ir savo praeitį. Jo Tėvo stambų veido planą matėme kito, aukštai pakabinto kubo ekrane (dar vienas to paties aktoriaus vaidmuo, nufilmuotas anksčiau). Tėvas įdėmiai klausėsi, o Sūnus kalbėjo neįstengdamas sustoti ir atsiplėšti nuo vaikystės, nuo veidrodžių. G. Rimeikos darbas – titaniškas, atidžiai siuvinėtas, nebuitiškas, nemonotoniškas, nesentimentalus, plastiškas ir netgi poetiškas, nes siužetiškai nieko neįvyko nei tada, nei dabar. Plūduriuojama, ir tiek. Pajuokaujant: aktualiai kovidinis vaidmuo, nes esi uždarytas ir priverstas tiesiog mąstyti. Surasti nors kokį plyšelį, kaip išeiti iš savigailos kambarėlio, kol jis tavęs visai nesuplojo. Tačiau dramaturgiškai, psichologiškai Sūnus to plyšelio pateisinti ar nuteisti tėvą neranda, sąlyčio su sociumu nėra (nes nėra apgalvotos romano inscenizacijos), todėl staiga pakeliami įspūdingi finaliniai šliuzai. Kalta aplinka, chirakai, sarkozy, macronai!

Ir Paryžiaus jaunimas, nieko nelaukdamas, bėga į gatves. Paryžiaus, bet ne Vilniaus.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

///

 

„Otelas“ (OKT, Jaunimo teatro scena, liepos 20 d.) – 2021 m. pagamintas ir būtent jų žiūrovams skirtas šekspyrinės tragedijos variantas. Su Oneida Kunsunga-Vildžiūniene ir Digna Kulionyte, atliekančias pagrindinius vaidmenis. Gerai prisimenu Vlado Bagdono ir Eglės Špokaitės, Vaido Vyšniausko ir Sigutės Stonytės poras ir jų vaidinamą dramatišką meilę Eimunto Nekrošiaus spektakliuose. (Mano galva, šio režisieriaus sukurtas meilės atvaizdas – jeigu tokio mes dar ieškome – scenoje buvo pats tobuliausias.)

Tačiau Oneidos ir Dignos porą Oskaro Koršunovo lyg ir suaktualintame, lyg ir koncertiniame variante labiau norisi lyginti su Anželikos Cholinos baletu „Otelas“, kuriame didžiausias bangas kėlė išmuštruota masuotė ir dekoracija. Dabar nuskendusio laivo griaučius ir sietyną su krankliais (scenografija Mariaus Jacovskio) pakeitė medinės ritės (scen. paties OK ir Julijos Skuratovos) – ant didžiausios iš jų, lyg ant romėnų kovos vežimo, Venecijos mauras rodosi ne kartą ir ne du. Ant mažesnių ričių privalo lipti ir likusieji. Scena virsta ankštoku atrakcionų parku su dekoratyvia meile centre.

 

 

Bet argi ne tokia yra mūsų nūdiena? Pažiūrėkim į tą pačią Veneciją: turistai ir jų nekenčiantys venecijiečiai, „Saulė ir jūra“ su daugybe greta eksponuojamos grafomanijos, ne tą dainelę gondoloje užtraukęs Liudas Mikalauskas, meniškas kaukes pakeitusios medicininės... Generolas Otelas, žinia, gynė Veneciją nuo turkų, po jo žūties šis kraštas prapuls, pateks į europietiškas austrų pinkles... Bet politinės peripetijos neminimos, dabar karštus pabėgėlius mūsų karingasis Oskaras palieka nuošalėje. Ant kovos vežimo užkeliama taip pat karštos lytis ir rasė. Otelą vaidina moteris, Dezdemoną – taip pat moteris, viena iš jų yra tamsiaodė.

Pirmasis Oneidos Otelo įvažiavimas gniaužia kvapą ir įkvepia, bet vėlesnė apnuogintos meilės scena su Dezdemona po plėvele yra tiktai išoriškai graži, miuzikholinė. Trūksta teksto. Personažų bendravimo, sąryšio, veiksmą gilinančio kontakto. Aistringos monologinės Otelo arijos neatstoja visos „Otelo“ dramos. Nuolanki ir uždara Dezdemona čionai yra ta pati išdykėlė Džuljeta. O kurgi Jagas? Jagas, negalintis pakęsti kito sėkmės, kaišiojantis pagalius į bet kokius pro jį prariedančius ratus ir sukantis visą veiksmą, akivaizdu, yra tas mūsų laikų herojus influenceris (-ė), apie kurį (-ią) dar repetuodamas kalbėjo OK. Kurį ir norėjosi pamatyti iškeltą ant šakių.

Taip, drąsus režisierius mėgina nuleisti garą įvedęs kelias kontaktines superkomiškas intermedijas. Dabar gryno žanro nebūna, nė nelaukite! Tačiau tuomet – susmulkinus Otelo ir Jago konfliktą – pasirodo (bent jau man), kad mauras buvo tiesiog necivilizuotas kvailys. Šitaip lengvai patikėti nesąmone, užsidegti pavydu, juokingai klausti, ar ji meldėsi prieš miegą! Išeina, kad retrogradas Dezdemonos tėvas buvo teisus.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos.