Neieškokim gyvo tarp mirusių!? Tokia pirma mintis, šovė į galvą po Felikso Bajoro operos ir baleto „Dievo avinėlis“ premjeros. Net 40 metų stalčiuje dūlėjusi muzika gyva, kaip ir XX a. 8 dešimtmetyje Rimanto Šavelio surašyta istorija. Gyva šiandien ir istorinė atmintis, kuri teisia, išteisina, supykdo ir sutaiko. „Jau laikas!“ – gieda bosai, tenorai, altai ir sopranai finalinėje operos scenoje, jau laikas – supranta ir žmoneliai, besiskirstydami iš LNOBT 2022 m. lapkričio 17 dieną.

 

 

Žinia, tragiškų pokario – kaip ir viso mus ištikusio sovietmečio – įvykių įprasminimas meno kūriniuose dažnai įgauna perdėm tiesmukas, deklaratyvias ir todėl ne visada paveikias formas. Įdiegtas juodas ir baltas kategorijas visuomenė priima nenoriai, tarsi instinktyviai atsigręždama į atskiro individo humanistinių patirčių vidų. Per egzistencines kančias transportuojama Idėja yra tiesesnis ir platesnis kelias į meną kontempliuojančio (vartojančio) sąmonę, kelias, atveriantis perspektyvą tyrinėti save, savo tapatybę, identitetą pasaulinės kultūros kontekste. Būtent šiuo keliu pasuko „Dievo avinėlio“ kūrėjai.

Fokuse – Lietuvos kaimo žmogelis su savo troškimais, silpnybėmis ir atgaila. Partizanų (miškinių) ir stribų (liaudies gynėjų) kova yra tik aplinkybė, kurioje skleidžiasi F. Bajoro muzikinė misterija, tačiau paradoksaliai ši aplinkybė tampa kūrinio šerdimi, stipriu fundamentu suvokiant antstato, vaizdo ir judesio belaikiškumą, kompozitoriaus įsriegtos liaudies muzikos harmonijos absoliutą.

Jau pirmas scenoje atsivėręs vaizdas panardina stebėtoją į trafaretišką kaimo aplinką. Bet staiga pamatai, kad kreivai kabanti nedengto stogo piramidė šviesomis transformuojama į kabantį sodą – galingą lietuvišką gyvybės medžio simbolį, o stūksantis klojimas visiškai ne klojimas, bet lyg ir bažnyčia (scenografija Marijaus Jacovskio, šviesa Levo Kleino). Šešėlinių medžių pavėsyje prigulęs Kvedaras (Jeronimas Krivickas), su tuščiais, skardiniais, nieko gera nepranašaujančiais kibirais pasirodžiusi moterėlė (Ieva Prud­nikovaitė) – prologas, įvadas į lietuviškai graikišką tragediją. Prasideda! Marcelijaus Martinaičio ir Sigito Gedos tirštą tekstą „dainuodami, lyg mirdami“ gieda solistai (Steponas Zonys ir Kamilė Bonté), šoka baltai vilkintys, dvasių pasauliui atstovaujantys personažai.

 

„Dievo avinėlis“. Martyno Aleksos nuotraukos

 

Šoka – nėra tikslus žodis, išreiškiantis vyksmą scenoje. Hipnotizuojantis, sulėtintas, plastiškas baleto ir operos artistų judėjimas, skulptūriški gyvieji paveikslai, dinamiškas sukimasis amžinajame rate. Visa tai tarsi turėtų liudyti laiko reliatyvumą, visų – veikiančių scenoje ir stebinčių šiapus rampos – virsmą bendra transcendencija. Baletas nekontrastuoja su gana statišku operos paveikslu, spektaklio kūnas vientisas. Režisierius ir choreografas Martynas Rimeikis atrado tobulas operos ir baleto jungtis, įrankius dar gana nedrąsiai moderniame pasaulyje praktikuojamam žanrui. Baletas iššauna tiksliomis, lakoniškomis, tik M. Rimeikiui būdingomis judesių kombinacijomis, solistas J. Krivickas vien kūnu perteikia amžinai gyvo, teisybės, ramybės reikalaujančiojo tekstą.

Niekas netampo antklodės į savo pusę, nepaslysta ant operos-baleto banano žievės! Dažnokai tokiu atveju būtent baletą aptarnauja balsas, aktyvus judesys nurungia operos statiką ar palyginus negrabų, groteskišką operos solistų „šokį“. Panašu, spektaklio statytojas turėjo sukandęs dantis vadovautis maksima, kad mažiau yra daugiau. Nešokame muzikos, šokame mintį! Kostiumų dailininkė Elvita Brazdylytė stilingai niveliuoja skirtingų žanrų atlikėjus juodoje ir baltoje monochromijoje, nesistengia išryškinti treniruotų baleto artistų kūnų, išimtis – Kvedaras. Scenografijoje, kostiumuose nevengiama istorinių ir etnologinių užuominų. Lietuviškumu persmelkta viskas – ir tuo tikruoju, šiandien vis dar gyvu. Balta staltiese dengiamas vestuvių (Kūčių) stalas antrame veiksme – klišė, atgyvena, metafora, simbolis? Kiekvienam savo, kiekvienam savo... Kur dar geriau pasėdėti ir su kaimynais, ir su savais, žiūrėk, dar koks žydelis prisės... Galbūt stalas visai nebloga vieta apmąstyti ir savo pyktį, godumą.

„Dievo avinėlis“ – poetiškas, romantiškas, bet nesentimentalus spektaklis. Ne aistras, o moralines kategorijas medituojantis kūrinys gula monumento svoriu ant palikimą taškančių, svetimomis kalbomis švebeldžiuojančių, po pasaulį išsibarsčiusių. „Dieve duok, Dieve duok, kad mūsų užtektų!“ – dainuoja moterėlė epiloge, su kupinais skalbinių kibirais atėjusi ir baltus marškinius pavėjui džiaustydama. Raudonu siūlu, raudonu siūlu...

Skaidrė Baranskaja – profesionali balerina, o dabar šokio tyrinėtoja.