„Aš norėjau mėnulio", –­ sako Kaligula, ir mes jam nešam mėnulį. Savotišką –­ kompiuterinį, pakibusį ant surūdijusios skardos prie sienos, nes čia „No Theatre" spektaklis, ir viskas turi būti šiek tiek kitaip. Ant rankoje gniaužiamo bilieto ne veltui parašyta: „Kolektyvinis išgyvenimas."

Albert'o Camus pjesei „Kaligula" buvo pasirinkta netradicinė erdvė – Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejus. Trečiame aukšte esanti nedidelė salė transformuota pasitelkus tris projektorius ir kameras, dėl kurių kiekviena salės pusė atvaizduojama ant priešingos sienos. Tad viso spektaklio metu gali stebėti ne tik aktorius (iš trijų skirtingų pusių ir pačiais netikėčiausiais kampais), bet ir save –­ besistiebiantį virš nepatogiai sustatytų kėdžių ir mėginantį išvysti salės viduryje vykstantį veiksmą. Mačiau toli gražu ne viską, bet žengiant į salę aktoriai pasitiko su vynuogėmis ir plastikiniais vandens puodeliais – vis šiokia tokia paguoda.

Spektaklis prasidėjo nuo režisieriaus Vido Bareikio klausimų žiūrovams: ar žinote, kas buvo Kaligula? Kas iš jūsų skaitė pjesę? Nepatenkintas balsas iš salės galo paprašė baigti mokyklinę apklausą. Žiūrovai nemaloniai muistėsi. Ko jūs einate į teatrą? Buvau viena iš tų, pavargusių po darbo, visai nenorėjusių atsidurti pirmose eilėse ir „su kolektyvu išgyventi".

Į teatrą einu „pro rakto skylutę" pažvelgti į kitų žmonių gyvenimus –­ taip kažkada teatrą yra apibūdinęs V. Masalskis, nepritardamas „ketvirtosios sienos" sugriovimui. Su juo visada sutikdavau – nemėgstu, kai aktoriai žiūrovus kalbina ar fiziškai įtraukia į spektaklį, nes tai neleidžia patikėti, kad niekieno nematomas stebi tikrą dramą. O jei mane užkalbins? Kaip aš atrodau? Klausimai, ką ir kodėl patyrė veikėjas, pasimiršta, nes visas dėmesys nukrypsta į esminį klausimą: tai kaip aš atrodau ant tos sienos priešais?

Skeptiškai žvelgiau, kai iš žiūrovų buvo atimamos rankinės, virš jų galvų pakibo vandens stiklinė, kai visi kartu buvo pakviesti atsistoti ir susikibti už rankų. Bareikis nedvejodamas nutraukdavo veiksmą, salėje suskambėjus telefonui: „Palaukim, kol mergina išsijungs... Pradėkit nuo tos ir tos vietos." Nutraukdavo ir nusprendęs, kad aktoriai vis dar neatliko užduoties iki galo – savo įžangoje jis žiūrovus kvietė į pustrečios valandos repeticiją. Nes kūrinys niekada nėra tobulas – tai nesibaigiantis procesas.

Bareikis man primena savotišką teatro Tarantino – jie abu laužo nusistovėjusias normas, žvelgia tiesiai į kameras (ar publiką), nestovi nuošaly, patys įsitraukia į veiksmą, kuria kvailiodami ir vogdami idėjas. Kaip tyčia, trečiame veiksme Kaligula, mosuodamas japonišku kardu, eina per stalą, primindamas filmo „Kill Bill" sceną. Skirtumas tik toks, kad, kai Tarantino juokiasi tiesiai į kamerą, man nekyla klausimas, ar jis tai daro vien norėdamas sulaukti didesnio dėmesio. O štai stebėdama Bareikio režisuotas scenas sudvejoju. Kad ir tuo išgarsėjusiu N-18 ženk­lu, kuriuo kelios dienos iki spektaklio buvo viliojami žiūrovai. Bareikis minėjo, kad Ainio Storpirščio išsirengimas visiškai nuogai yra vienas lengviausių spektaklio uždavinių: šiais laikais nuogumu jau nebenustebinsi, o tokia scena aprašyta Camus pjesėje. Atsiverčiu: „Kaligula slėpdamasis įeina iš kairės. Jis sutrikęs, nešvarus, šlapiais plaukais ir purvinomis kojomis." Ieškau užsienio spaudoje, bet tokios scenos ir ten neaptinku. O čia: iš vandens išlipęs nuogas Ainis nežvelgdamas į kamerą žengia pajūrio smėliu... Norėdamas pasijuokti iš skandalus mėgstančios visuomenės, Bareikis pats mėgina sukelti tuščią skandalą.

Viename interviu režisierius sakė, kad dabar Rytuose kuriamas realybės šou, kuriame medžiojami kaliniai. „Aš su siaubu laukiu to momento, kai aktoriai performansų metu pradės ne imituoti mirtį, bet ją išgyventi realybėje." Kaligulai vienoje scenoje smaugiant Kesoniją jau kilo noras šokti iš vietos... O jei scenoje iš tiesų būtų žudomas žmogus? Kuris iš žiūrovų pašoktų ir... kada?

Spektaklyje Bareikis klausia žiūrovo – kokios yra teatro ribos? Kiek galima toleruoti? Trečio veiksmo metu, kai žiūrovai prašomi pakilti iš savo vietų, susikibti rankomis ir kartu melstis Venera persirengusiam Kaligulai, įbėgęs Scipionas žiūrovams šaukia, kad iš jų šaipomasi. Juokiamasi tiesiai į akis, o jie klauso. Forma kiek tiesmuka, bet šiame spektaklyje ji paveikia.

Netradiciniai sprendimai paprastai yra lyg match point tarp banalumo ir genialumo: į vieną ar kitą pusę kamuoliuką „nulenkia" aktorių vaidyba. Recenzijoje apie C. Graužinio „Kaligulą" buvo išreikšta mintis: gerai, kad Kaligulą čia įkūnija ne vienas, o keli veikėjai – tokią asmenybę vienam aktoriui sunku perteikti. Apie Masalskio suvaidintą Kaligulą taip pat sklando legendos, gaila, to vaidmens pamatyti neteko.

Kad Storpirštis gali prikaustyti žiūrovų dėmesį daugiau nei keturias valandas, buvo galima įsitikinti jau „Išvaryme", tačiau drįsiu spėti, kad „Kaligula" dar sunkesnis vaidmuo. Vien Ainio balsas – neįprastai aukštas ir tylus, kontrastuojantis su kitų veikėjų riksmais, iškart sukelia nerimą. Tokį pat, kokį kelia bepročiai.

Po spektaklio pro šalį praeinančiam režisieriui pajuokavau, kad pasaugotų Storpirštį – Kaligula toks įtikinamas, kad baisu net pagalvoti, kas dedasi keturis mėnesius tokiu vaidmeniu gyvenančio aktoriaus galvoje. Ainis iš tiesų ieško mėnulio, todėl nesunkiai perteikia „egzistencinį nerimą". Nesinori nuvertinti ir kitų aktorių, bet Kaligulos šešėlyje jiems pritrūksta spalvų.

„No Theatre" vaidinimo stilistika –­ nuolatinė žaismė ir bendravimas su žiūrovais – į šoną nustumia tekstą, trukdo žiūrovui jį giliau suvokti, nes akis nuolatos pavilioja koks nors saldainis – pokštas, trenksmas ar veiksmą nutraukiantys režisieriaus žodžiai. Bareikis juokaudamas pameta vieną iš esminių spektaklio dalių – mėnulį, bet išryškina kitą pjesės aspektą: ištrindamas trapią, kreida ant žemės nubraižytą ribą tarp žiūrovo ir aktoriaus, jis priverčia žiūrovą suvokti, kad ši istorija liečia ir jį patį. Kaligulai pataikaujanti aplinka leidžia Romos imperatoriui daryti „neįmanoma", žudyti, prievartauti, ieškoti ribų.

Kaligulos mirties repeticija, kurią aktoriai, Kaligulai paliepus, kartoja vėl ir vėl, yra viena stipriausių spektaklio scenų – komiška agonija, po kurios burnoje lieka kartėlis. Kiek šiuolaikiniam Kaligulai leistume mes? Kiek laiko stovėtume susikibę už rankų ir juokaudami kartotume maldą?

Pasibaigus spektakliui pirmą kartą sudvejojau savo įsitikinimu, kad neverta griauti ketvirtosios teatro sienos –­ Bareikis tai daro geriau nei didžioji dalis kitų režisierių, ir daro prasmingai. Lemiamas teniso kamuoliukas šį kartą krenta išteisintųjų pusėje, nes tikslas pateisina priemones. O Kaligulai belieka šaukti: „Aš dar gyvas!"