Marija Dautartaitė. Slėptuvės nuo raganosio

LNDT skelbė, kad raganosiai atbėga į Gedimino prospektą. Jie tikrai subėgo pas madingus kokteilius geriančius stileivas į barų ir kavinių trikampį tarp Islandijos ir Vilniaus gatvių, į ten susigrūdusias lauko terasas su pintais baldais ir dujiniais šildytuvais. Bėgdami kliudė kelis staliukus ir prie jų sėdinčius padavėjo košmarus: ponią su šuniuku (ar butaforiniu stiklo katinu) rankinėje, hipsterį sveikuolišku pagurkliu, reikalaujantį ekologiškos rankų darbo grietinėlės be saldiklių, nuolatinį „mažiuko po darbo“ kilnotoją, kuriam prieš uždarymą visada tenka iškviesti taksi. Ir padavėjas nepėsčias – iš tos jaunosios kartos, kuri dirba ne todėl, kad reikia pinigų, o todėl, kad nori pajusti, ką reiškia dirbti fizinį darbą, nes paskui ilgus dešimtmečius programuos ar formuos nuomones. Tokio nepastumsi, nepamosi jam rankele, nepaskubinsi, akyčių mirksėjimu ir kniaukimu nesuminkštinsi širdies nei jam, nei barmenui, kad greičiau įpiltų džino su toniku – nebent esi fatališka moteris arba ryškios juodos ir auksinės kortelės nešiotojas. Prieš raganosiams ten atbėgant, vyrai kilnojo stikliukus ir pliurpė apie šį bei tą aktualaus: nušvitimus, atradimus, praradimus, koleges, politiką, vėl apie nušvitimus ir atradimus, kaip jaučiasi, o jaučiasi nelabai kaip, todėl verta nušvisti ir atsiversti, vienas turi patarimų, patirties, žino stebuklingų receptų, kitas jau ryžtasi pokyčiams ir nori juos pradėti kuo greičiau, na, po dar vienos taurės. Jei siurbčiodama „Aperolį“ nugirsti panašų pokalbį prie gretimo staliuko, tik šypteli ir, prieš darsyk užsisakydama, sarkastiškai pagalvoji: „Naivuoliai!“

Toks vasaros vakaras bet kokioje lauko kavinėje su standartiniais naivuoliais atslinko į pavasarinę LNDT salę, kurioje susirinkusieji (naivuoliai?) laukė pasirodant raganosių. Šiuo atveju žiūrovui nebuvo svarbu, vienaragiai ar dviragiai, afrikiniai ar azijiniai, svarbiausia juos pamatyti. Pirmiausia, išgirsti – žemagarsis riaumojimas ir žemės trypimas skamba kaip griaustinis prieš audrą – žaibo dar nesimato, bet dundesys jau skamba. Tada jau antroje scenoje kartu su uždususia ir susijaudinusia ponia suprasti, kad vienas raganosis, ją vijęs, nepavijęs, bet užvijęs laiptais, yra josios vyras. Įsiutęs, pašėlęs, bet vis dėlto mielas ir atpažįstamas – net ir pro storą raganosio odą... Skeptikai ir abejojantieji turi prikąsti lūpą – iš tiesų raganosiai laksto mieste. Ne tokia ir keista situacija – ir mūsų dienomis pasitaiko, kad į miestą atklysta koks briedis, pasivaikšto palei daugiabučius, papozuoja vaikučiams, kol geraširdis aplinkosaugininkas atvažiuoja, taikliu migdomųjų šūviu jį „išjungia“ ir grąžina į gamtą. Bet Eugéne’o Ionesco absurdo pasaulyje tas aplinkosaugininkas neatsiranda – raganosiai netrukdomi dauginasi ir plinta. Žmonių mažėja – jie patys pasirenka tapti galingu, baimę keliančiu padaru, prisijungti prie bandos, atrasti joje savo buvusius kolegas, bičiulius. Vieni sako, kad tai virusas, kiti – laisvas pasirinkimas. Jei nenorėsi, raganosiu ir nevirsi. Tačiau kuo toliau, tuo labiau neapsimoka nebūti raganosiu – jų vakarėliai drebina žemę, jų galingas laukinis pirmapradis riksmas jaudina ir vilioja. Tai kodėl likti žmogumi?

Likti žmogumi yra tikslas. Sudėtingas todėl, kad jei norima likti, reikia būti. Būnant jau galima klausti, kokiu žmogumi. Klasikams lengviau – jiems gali būti arba geras, arba blogas. Ir dar juokingas. Modernioje literatūroje spalvų gama prasiplečia, ten atsiranda pilkas tonas. Kažkoks pilkas. Joks pilkas. Nors spektaklio „Raganosiai“ (kovo 8 d.) scenografijos pirmame veiksme vyrauja žalia spalva, žmonės jos fone atrodo pilki. Ekscentriškai pilki, snobiškai pilki, nuobodžiai pilki, liūdnai pilki – net jei kartais ir pasako kažką juokingo. Jų generuojamas lengvo turinio sąmonės srautas plevena kažkur prie Islandijos gatvės barų ir atklysta iki teatro – subalansuotas klausytis laikant rankoje taurę ar bokalą. Ir nėra labai gaila ar nuostabu, kai tie pilki žmonės virsta raganosiais. Netgi suprantama: žiūrint iš jų pozicijos būti raganosiu yra gerokai įdomiau nei būti pilku žmogumi. Žiūrint iš jų pozicijos blogiausia, kas jiems nutiko, ir buvo tas pilkumas – neužmaskuojamas kostiumais, grimu, neprageriamas ir neužkalbamas. Todėl atsiradus galimybei rinktis, tampama raganosiais. Įdomu, kokios spalvos raganosio oda? 

Gerokai sudėtingesnis pasirinkimas yra sąmoningai rinktis būti pilku žmogumi. Gal ir nelabai viliojanti perspektyva dėmesio norintiems vakarėlių ir biurų liūtams, vis dėlto perspektyva. Sąmoningai pilkas žmogus jau neturi apsimetinėti, kad jis ne toks – sutaupo ir laiko, ir jėgų. Atrodo, tokią strategiją renkasi pagrindinis – ir paskutinis! – „Raganosių“ žmogus Beranžė. Visai paprastas Beranžė – nors tokio paties skambesio pavardę XIX a. turėjo prancūzų poetas satyras Pierre’as-Jeanas de Béranger. „Raganosių“ Beranžė tikriausiai serga depresija, priklausomybe alkoholiui ir kenčia nuo beprasmybės. Bet tuštybe jis neužsikrėtęs. Pervargęs, apsvaigęs, bendraujantis be didelės iškalbos, intelektualinių svarstymų, autoritetų citavimo, jis bet kokioje kompanijoje lieka mažiau pastebimas, mažiau svarbus. Toks, kokio nemato mylima kolegė Deizė. Toks, kuris nesulaukia padavėjo dėmesio ir bokalo gėlai numalšinti. Nėra ir nereikia – Beranžė susitaikė su savo pilkumu, todėl išlieka dėmesingas aplinkai.    

Pjesė „Raganosiai“ parašyta vedant aiškias paraleles su 3 dešimtmetį Europoje įsigalėjusiais totalitariniais režimais, kuriuos E. Ionesco pats matė ir patyrė. Autorių domina ne rezultatas, o procesas, kaip formuojasi režimus sudaranti ir įgalinanti dauguma. Gal ji yra kiekvieno pilko žmogaus svajonė? Minia suteikia galią net silpniausiam, spalvą – pačiam pilkiausiam. Minioje ir betikslis gyvenimas turi prasmę. Minioje arba esi, arba ne – tai kiekvieno pasirinkimas. Ir kaip sunku atsilaikyti, kai girdi gaivališką minios triukšmą, supranti jos galią ir suvoki, kiek daug mes galime nuveikti kartu! Jei visi ten, kodėl ir man nebūti? Galima atsakymo bandyti ieškoti režisieriaus Antano Obcarsko spektaklyje „Raganosiai“ – ten, kaip ir E. Ionesco pjesėje, sąmoningai pasirenka visi. Išskyrus Beranžė. Jis tiesiog nesirenka būti su minia. Spektaklio finale Beranžė pasiduoda ir nusprendžia nebūti bent jau raganosiu, tačiau tai ne tas pats, kaip sąmoningai rinktis būti žmogumi. O už lango baubia banda. 

Naktį einant pro islandiškojo kampo barus irgi kartais atrodo, kad kažkas baubia. Ten prie kiekvieno staliuko sėdi ir gyvenimo guru Žanas, ir kolegijos Logikas, ir biuro gražuolė Deizė, ir tas pats pilkas, liūd­nas Beranžė. Prie jų galima prisėsti – vieno mažiuko bokalo. Galima praeiti pro šalį – mieste dar yra vietų, kuriuose nesmurgsta raganosiai. O teatre jie turbūt užsibus – jiems patogu tarp stilingų dekoracijų, vaizdo projekcijų, staliukų, ryškių kostiumų, lengvo turinio juoko. Turbūt patogu ir žiūrovui, jei jis pasirenka įsijungti į raganosių būrį. Belieka tikėtis, kad kažkur publikoje sėdi Beranžė, kuris pasirinks būti žmogumi.   

 

 

„Raganosiai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

„Raganosiai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

 

/ / /

„Ateis toks laikas, kai mes būsime nebeįdomūs“, – sako ukrainietė, „Spektaklio, kuris neįvyko“ (balandžio 1 d.) aktorė blankiai apšviestame Vilniaus senojo teatro rūsyje, į kurį kelią rodė ant grindų išmėtyti spalvoti kamuoliukai ir ryškus užrašas SLĖPTUVĖ. Rūsys žemomis lubomis, sienos neįžiūrimos, murzinos spalvos, iki pusės dažytos aliejiniais dažais, aukščiau – nukalkinta. Ir dar tas rūsio mikroklimatas – karšta, drėgna, pelėsių kvapas. Patalpoje 6 aktoriai ir 6 žiūrovai – po vieną kiekvienam. Kokia prabanga! Ar ji sako, kad tas laikas, kai Ukraina mūsų nebedomina, atėjo? 

Performansas „Spektaklis, kuris neįvyko“ (rež. And­­rius Darela) vedžioja po sustabdytą laiką – daugiau nei prieš metus Mariupolio dramos teatre ruoštasi premjerai „Marusia“, kuri taip ir neįvyko. Rūsyje kabo 2022 m. vasario–kovo mėnesių Mariupolio teatro repertuaras. Į teatrą tą kovą žmonės ėjo ne žiūrėti spektaklio, o glaustis rūsyje, kurį planuota, bet taip ir nespėta paversti slėptuve nuo bombų. Ten anksčiau veikė kavinė, bet savininkai verslą perkėlė į Kyjivą – išmontavę išsivežė radiatorius, kriaukles, lempas. Bet šaltas, tamsus rūsys vis tiek bus saugi priebėga, saugesnė nei scena ar grimo kambariai. „Visi buvę ne rūsyje žuvo“, – sako vienas iš performanso aktorių, vedantis vis giliau į teatro rūsių labirintą, vis arčiau Mariupolio skeveldrų, atskriejusių iki Vilniaus Basanavičiaus gat­vės. 

Sugriauto miesto dramos atkurti neįmanoma ir nebandoma. Aktoriai patys ten tuo metu nebuvo, jų pasakojamos istorijos yra tiktai perskaitytos, išgirstos, išklaustos. Tačiau liudininkų išgyvenimo skeveld­ros, dabar perduotos ir žiūrovams, įstrigo. Įstrigo pusbalsiu Mariupolio teatro rūsyje kalbėta malda į mirusius artimuosius – nes Dievas per daug užimtas visų prašymais, o sava gentis, net ir mirusi, tikrai išklausys, nukreips bombas arba pasiims pas save. Įstrigo mergaitės verksmas tamsiame evakuaciniame autobuse, vingiuojančiame per užminuotą kelią. „Užčiaupk vaiką, moterie, mus visus dėl jos nužudys. Kaip nori, bet užčiaupk“, – šaukia, smerkia, maldauja ir grasina autobuso keleiviai verkiančio vaiko motinai. Mergaitė bijo aklino rūsio tamsos. Senolis bijo ir mirti nenori, nenori ir vienatvės, todėl gulėdamas rūsyje po laiptais su apetitu valgo ir ramiam miegui reikalauja ne bet kokios kompanijos – vyrai jam netinka, geriausia, jei šalia liks rūpestinga savanorė – senio širdis dar jauna. Kai jauni, mes norime būti didvyriais ir princesėmis, tik neįsivaizduojame, kaip jais būti rūsyje, bombų krateriuose, daugiabučių griuvėsiuose, teatre, kuris sugėrė aviacinę bombą, taikiusią į užrašą „Vaikai“. Keista, bet tvirčiausios Mariupolyje pasirodė esančios vaikų žaidimų aikštelės – jas kulkos ir bombos aplenkdavo, rodos, tik tam, kad okupantai išmontavę išvežtų sūpynes ir karstykles į Rusiją. Lauktuvės mažiesiems. Tik ne tiems, kurie liko palaidoti tose pačiose žaidimų aikštelėse, kiemuose, darželiuose – Mariupolyje per mažų mirti nėra, yra tik medinė lentelė su užrašu „Mergaitė Liza, 8–9 metai“. Kurie iš jų išgyveno, rūpinosi silpnesniais – evakuojamas vaikas prieš išvykdamas stato pašiūres benamiams šunims – jo paties augintiniai palaidoti griuvėsiuose. 

Iš rūsio pakylame praradę orientaciją – dienos šviesa po slėptuvės prietemos atrodo per ryški. Kelią toliau rodo aktoriai ir tie patys spalvoti kamuoliukai – jie atves į Vilniaus senojo teatro sceną, prie dekoracijoms skirtų didžiulių durų, ant kurių kabo kasos-virvės iš spektaklio „Eglutė pas Ivanovus“ (dar Rusų dramos teatro) – tos durys spektaklyje atsiveria į amžinybę. „Mes dabar esame gyvame, veikiančiame teatre“, – primena nužudyto Mariupolio teatro istoriją Vilniuje pasakojantys aktoriai. Paskutinė performanso dalis tikrai panašiausia į teatrą, tiksliau, į teatro griuvėsius. Ten vaikšto Rusijos propagandos nešėjas, nusipelnęs sovietinis aktorius ir žada naują teatrą, naujus spektaklius, naują gyvenimą naujai mieste augančiai kartai. Žada ir paleidžia iš viršaus spalvotų kamuoliukų ir konfeti skeveldrų lietų. O kur dingo mergaitė Liza? Ar apie ją visi pamiršo? 

Nepamiršo. Tie 6 aktoriai, niūrią ir lietingą balandžio dieną vaidinę 6 žiūrovams, nepamiršo. Jiems tai ne tik liudijimas, ne tik istorija. Jiems tai sustabdytos jų miesto, jų žmonių, jų kultūros akimirkos. Nors jie patys pripažįsta, kad laiką norėtų ne stabdyti, o atsukti atgal. Atsukti atgal bent 24 valandas iki karo pradžios, kad galėtų visiems sutiktiems Mariupolio gatvėse pasakyti, patarti, perspėti: išvežkite vaikus, pasirūpinkite vandens atsargomis, išvažiuokite! 

Pilnas sales įvairiose Lietuvos scenose sutraukia ir LNDT spektaklis „Liudijimai“ (rež. Oskaras Koršunovas): istorijos iš Ukrainos, išgirstos talentingų lietuvių aktorių, pasirinkusių scenoje ne vaidinti, o tiktai perpasakoti tai, kas joms patikėta. Vis dėlto tai liudijimas per atstumą: žiūrovai lieka salėje, aktorės – scenoje, istorijų pasakotojai – visur ir niekur. „Spektaklio, kuris neįvyko“ liudijimai gerokai arčiau, todėl saugaus atstumo tarsi nelieka. Aktoriai pasakoja žiūrėdami klausytojams į akis, prasilenkia su žiūrovais siauruose koridoriuose, kviečia sekti vis giliau į rūsio prietemą, kartu kvėpuoja slogų orą, kartu krūpteli, išgirdę netikėtą riksmą. Tame rūsyje žiūrovai visiškai priklauso nuo juos vedančių aktorių, nuo jų valdomo laiko ir pasakojimo. Tiksintis laikrodis skaičiuoja rūsio laiką, kol sustos. 

Jei teatre nebus žiūrovų ir aktorių, teatro laikrodis tikrai sustos. Aktorių yra – jie pasiruošę liudyti. Linkiu išdrįsti tapti „Spektaklio, kuris neįvyko“ žiūrovu.  

 

/ / / 

Pamatyti LNDT premjeras yra sėkmės reikalas, todėl nesiraukiau pirkdama bilietą į spektaklį „Girti“ (balandžio 6 d., dramaturgas ir režisierius Iwanas Wyrypajewas) riboto matomumo vietoje. Viskas iš ten matyti, ne problema. Priešingai – jei bilietų nėra, vadinasi, teatras lankomas, žmonėms įdomu, jie ateina ir yra pasiruošę žiūrėti ir klausyti, o tai svarbu tiems, kurie tą spektaklį kūrė ir parduoda. Paklausos ir pasiūlos dėsnis kultūroje veikia. 

Dabar apie pasiūlą, t. y. spektaklį „Girti“, dviejų veiksmų (be pertraukos) etiudų rinkinį, kuriame veikia 14 žmonių. Visi 14 – girti. Ir smarkiai. Visi – garsiakalbiai šnekoriai. Visi sunkiai pastovi ant kojų. Visiems naktis einasi ne pagal planą. Visi liūdni, kalti, sutrikę arba juos tiesiog pykina (pagal koordinacinius svyravimus pykinti turėtų visus). Visi pakalba apie Dievą. Dievo meilę. Dievo atleidimą. Arba paskolą, kurią Dievas duoda. Visų nušvitimas įvyksta greitai – man net pavydu dėl to. Visi tiki, jog taip yra todėl, kad Dievas kalba per girtus. 

Gal ir kalba. Nors labiausiai kalba jie patys – apie tai, ką blaivūs nedrįsta pasakyti. O girti pripažįsta meilės alkį, tikrumo troškulį, tikslo paieškas. Išvemia savo nuodėmes ir nusivylimus atsitiktinėms naktinėms pažintims. Atgailauja prieš žmones, bet atleidimo tikisi iš Dievo – nes juk Dievas atleidžia. Patikliai kaip vaikai reaguoja į frazę „aš tave myliu“ – seniai svajojo, kad kažkas imtų ir pasakytų, net jei tas kažkas matomas pirmą kartą ir voliojasi ant žemės. Tų trijų žodžių alkis toks didelis, kad priima juos iš bet ko ir bet kur. Štai tokia turi būti meilė – visa apimanti, be logikos, staigi, taip ilgai laukta! Svaigsta girtas intelektualas Gustavas (akt. Rytis Saladžius), išgirdęs neblaivios merginos Martos (akt. Sofija Gedgaudaitė) aistringą prisipažinimą mylint, šalia stovint moteriai (akt. Nelė Savičenko), su kuria susietas kelių dešimčių metų santuokos sutartimi. Ji irgi išgėrusi, išdavusi ir išduota, bet vis tiek rūpestinga puolusiems ir, svarbiausia, atlaidi. Klysti – žmogiška, o atleisti – dieviška. Nėra jokios abejonės, sako girtas išminčius Karlas (akt. Arūnas Sakalauskas), kad per gyvenimą mes būsime neištikimi tiems, kuriuos pažadame mylėti. Ir ką? Negi dėl ateities klaidų pradėsi pykti dabar? 

Ką pagalvotų į spektaklį atėjęs policijos pareigūnas? Spėju: „Ak, kad visi girtuokliai būtų tokie.“ Romūs, nekonfliktiški, susikoncentravę į asmeninius skausmus, dosnūs patarimų savo artimui ir laiku suprantantys, kad laikas eiti namo (tvarkingas vokiškas girtumas – „Girti“ parašyti Vokietijos scenai). I. Wyrypajewo pjesėje nėra fizinio čia ir dabar vykstančio konflikto, nesutarimai lieka teksto lygmenyje kaip neišspręstų praeities konfliktų atgarsiai. Gėrimo procesas visiškai nesvarbus – tai tik priemonė apsvaigti, todėl „Girtų“ girtumas – laikina būsena, kurioje turi atsidurti, kad atsivertų išminties vartai, prabiltų Dievas, pasisakytų ilgai slėpta – ir slėgusi – tiesa. Pjesės tekstas stipresnis antrame veiksme, ten punktyriški pirmo veiksmo girtuokliai iš skirtingų scenų susitinka, sklandžiai atlieka išpažintį nepažįstamiems ir gauna išrišimą – sako, kad svetimam kalbėti ir suprasti lengviau. Klausantis tų išpažinčių, pereinančių į pamokslus, užmerktomis akimis atrodo, kad jos gana panašios – ir tonu, ir mintimi. Išsiskiria paskutinė scena – kino festivalio direktoriaus Marko (akt. Dainius Gavenonis) ir prostitutės Rozos (akt. Gerda Čiuraitė) susitikimas. Jam ji prisistato kaip balerina, o jis – kaip žmogus, labai ilgai ėmęs paskolas iš Dievo ir taip finansavęs visus gyvenimo pasiekimus, dabar virtusius menkaverčiais. Nes Dievui skolą reikia atiduoti. Visiems ją reikia atiduoti? Kaip? Atsisakant iliuzijų ir kaukių. Priimant save. „Ar tu Jėzus Kristus?“ – klausia Roza – nebe balerina, o Marija Magdalietė. „Taip“, – atsako mirties diagnozę kaip skolos išieškojimo vekselį jau gavęs Markas. 

Ką šiame spektaklyje gauna žiūrovas? „Girtų“ pub­lika – parapijiečiai, kuriems tenka išklausyti keliolika riboto paveikumo pamokslų (vienas jų yra net iš Vainiaus Sodeikos vaidinamo kunigo brolio Gabrieliaus). Vieni oratoriai geresni, drąsiau naudoja šiuolaikines laisvo bendravimo priemones – žiūrovai ypač juokėsi tada, kai scenoje skambėjo nenorminė leksika. Nuo­stabu, pagalvojau, kad tai dar veikia. Pasakai b***s ir laimi parapijos simpatijas. Girtus pamokslininkus ištinkantys judėjimo sunkumai publikai irgi juokingi. Ne visiems – už manęs sėdėjusi pora nervingu kojos trepsėjimu laukė pabaigos. Finaliniai aplodismentai buvo garsūs ir darnūs – minia greitai pagauna ritmą, maršo tempu lengva ploti ir pajusti bendrystės galią. Beveik kaip gospelo mišiose.

Ar išgirdo jie Dievo žinią, siųstą per girtus personažus? Jei taip, tada sveikinimai autoriui atradus būdą su šiuolaikine visuomene kalbėti apie dvasines vertybes. Pjesės sumanymas aiškus – ten tiek skirtingų personažų, kad beveik kiekvienas gali su kažkuo tapatintis ir tarsi pamatyti save iš šalies – po gero pašventimo. Deja, kiek man žinoma, vakarėliuose mažiausiai susikalbėjimo būna tarp girtų ir blaiviųjų – kol vieni kaifuoja ir dalinasi sugėroviška išmintimi, blaivininkams atrodo, kad anie rėkia nesąmones. Būna ir kitaip – apsvaigus iš tiesų veriasi siela ir, pasitraukus iš šokių zonos, virtuvėse užduodami nedrąsūs klausimai apie amžinybę (man patinka Paskalio paradokso tyrinėjimai su racionaliuoju IT specialistu Domu S. apie Dievą – netiki, bet kartu žiauriai įdomu). Išgėrus tikrai atliekamos tylios išpažintys, aiškinamasi santykiai, dūžta viltys. Nušvitimų būna, bet mažai. O štai visi „Girtų“ personažai pergudravo statistiką ir gavo laimingą pabaigą. 

Spektaklį „Girti“ žiūrėjau Didįjį Ketvirtadienį, arba dieną, kurią dalis lietuvių prisimins, kaip „pagaliau atėjo pavasaris“. Ir aš saulę gaudžiau Katedros aikštėje, o kadangi iki spektaklio dar buvo likę laiko, užsukau į šventovę ir pataikiau į pačią pamokslo pradžią. Tądien tikintieji buvo kviečiami melstis už kunigus ir vertinti juos ne kaip gerus oratorius, psichologus, renovacijos darbų vadovus ar malonius pašnekovus, o kaip Dievo žinios nešėjus. Tie, kurie ieško pamokslų, žino, kur jų rasti. 

 

Marija Dautartaitė – skaitytoja ir žiūrovė.