Valentas Vankavičius. „Adomas Mickevičius ant Ajudago olos“, (1828).
Senieji metai mirė; iš pelenų atgimsta
Naujasis feniksas, ir bando jau sparnus išskleisti;
Pasaulis vėl į viltį ir svajonę grimzta.
Ir aš naujai svajoju – ko sau galėčiau geisti?
Gal akimirkų laimės? – Trumpos jos, pažįstu;
Žemę auksu dabina, atveria mums rojų,
Bet dangun žengimas greit niekais pavirsta,
Kai akis mūs aptraukia vėl naktis tirštoji.
Meilės gal norėčiau? – Tai kliedesys jaunystės!
Iškelia į rojų, į platoniškas erdves,
Kol linksmus, galingus – skausmai ir silpnybės
Bloškia žemėn į stepes ir į uolas vėsias.
Kliedėjau, svajojau, skraidžiau ir krentu;
Dieviškąją rožę skinti pasirengęs
Buvau, bet sapnas dingo, rožės neturiu,
Spygliai krūtinėj likę... Nebetrokštu meilės.
Gal draugystės noriu? – Kas gi jos nenorėtų?
Jaunystė ją kuria, dieviškojo būdo,
Tą vaizduotės dukrą, grožio neregėto
Pirmąją pagimdo ir paskutinę žudo.
O! Draugai brangiausi, kokie jūs laimingi!
Visas medis minta viena siela užkeikta,
Lyg palmėje Armidės, augdami vieningi,
Nors kiekvienas lapelis – gyvybė atskira:
Bet kai medžiui smogia vėtra su ledais,
Ar vabzdžių geluonis augalą kankina,
Kiekviena šakelė kenčia atskirai
Už save ir už kitus! – Draugystė baugina.
Tad ko gi tais naujaisiais metais sau linkėsiu?
Nuošalios vienatvės, medinių patalų,
Kur saulės spindulėlio jau neberegėsiu
Nei pikto priešų juoko, nei ašarų draugų.
Iki pasaulio galo ar net ilgiau norėčiau
Ten likt ir nenubusti iš sapnų gilių.
Svajot, kaip prasvajojau jaunystę, dar linkėčiau
Mylėt, prijaust pasauliui – iš tolo nuo žmonių.
Rašiau kalėjime paskutinę 1823 m. dieną
Iš lenkų kalbos vertė Irena Snukiškienė
Vilniuje, Aušros vartų gatvėje, netoli Filharmonijos, banguoja rokokiniai Bazilijonų vienuolyno vartai. Vaizduotė nukelia į 1823 m. spalį: pro šiuos vartus 2 ginkluoti caro armijos kariai veda jaunąjį Adomą Mickevičių (beje, poetas gimęs gruodžio 24 d.). Poeto širdis kupina patriotizmo, kurio nesustabdys net kalėjimu virtusio vienuolyno sienos. Čia gims veiksmas, aprašytas viename stipriausių jo kūrinių – III „Vėlinių“ dalyje. Konrado celėje įvyks metamorfozė – mirs nuo nelaimingos meilės kenčiantis Gustavas ir gims žemiškuosius jausmus paniekinęs Konradas.
Už kalėjimo sienų nerimsta filomatų dvasia. Drauge kalintas Ignotas Domeika prisiminimuose rašo: „Dienomis mus vedė į tardymus, kiekvieną atskirai, lydimą dviejų ginkluotų karių, o vidurnaktis mums virsdavo saulėtekiu, kai, susibūrę Adomo celėje, naktis leidome gerdami arbatą ir kalbėdamiesi tyliai, bet ne liūdnai.“
Čia, toli nuo šeimų, jaunuoliai pasitinka Kūčias, Kalėdas ir 1824 metus. Ta proga A. Mickevičius parašo ilgesio kupiną eilėraštį „Naujieji metai“. Naujametė naktis – nauja pradžia, laikas, kai kuriamos ateities vizijos, puoselėjamos viltys. A. Mickevičius eilėraštyje retoriškai klausia „Ko sau galėčiau geisti?“. Šiandien galime tik įsivaizduoti įkalinto poeto svajones: apie asmeninę, minties ir valstybės laisvę, erdvę, nepažintus kraštus... Ir iš tiesų A. Mickevičiaus laukė tolimas kelias, bet ne tas, apie kurį svajojo. Pavasarį išėjęs į laisvę ja džiaugiasi neilgai, nes jau rudenį išgirsta įsakymą-nuosprendį: nedelsiant palikti miestą. Paskubomis atsisveikinęs su rudenėjančiu Vilniumi, krintančiais lapais lapkričio 5-ąją poetas išvyksta į Rusijos gubernijas. Tolesni keliai vedė į Paryžių ir Konstantinopolį, bet Vilnius jo širdyje amžiams išliko it prarastasis rojus, kurio daugiau nebepamatė.
Vertėja