Danui Kairiui

O pušys, kaip šveičiat skujų šepetėliais
Skliauto altoriaus akvamariną!
Kas jus į žemę šią atskraidino?
Koks angelas įsmeigė jus tarsi strėlę?

Tarp skambančių bronza rusvų kolonų
Navose smilksta vidurdienio mišios.
Samanų kvapas, su mira sumišęs,
Uždega prieblandoj spindulį ploną,

Mane juo apraizgo. O kaip arti jūs,
Kraujyje mano jūs ošiat. Šerdy
Jūsų pulsuoja mano arterijos.

Bet mirksnis tas baigės – mes vėl atskirti.
Štai – dunkso giria. Štai – takas atšlijęs
Vingiuoja nerangiai pušų pakrašty.