pasiskolinu pradžiai kelis lauro lapus ašaringąjį svogūną
jau trečius metus neverkiu kiek meilė trunka o paskui kas
pratęsimas iki pirmo įvarčio iki paskutinio insulto
pasitiesęs vakarykštį laikraštį ant stalo pjaunu silkei galvą
užbėga kaimynė nežinia iš kurio aukšto
gal visai ne kaimynė gal banali metafora beldžias snaigėm į langą
miltuotais pirštais kedena mano plaukus o tie vis baltyn
jau galiu pasislėpt sniego kaugėj kaip latvių šaulys šaudyt pro šalį
į visus tuos kurie neateina kurie ateina nekviesti
kedena plaukus kaulėtais pirštais
atsiknisk metafora šiandien vakarieniausiu vienas
jau raudonuoja burokėliai ant stalo silkė pataluos
kaip be jos per kūčias
kai per sniegus brenda šešėliai išbraukti iš svečių sąrašo
kiekvienas su varpeliu
o didžiausias varpas bažnyčios
kaip tik mano patalo dydžio