jau greitai išeisim iš šito nepatvarumo, 
žvakių lašėjimo, vyno pusrūsio 
durų laužymo, satanhauzo, prancūzparkio 
ir Žvėryno gatvelių, 
kur buvom kiti, susitardavom, 
kur vis dar lūkuriuoju 
tavęs ar savo pačios miglų išsisklaidymo, 
tai ne taip ir svarbu, 
laukiu lyg jidiš kalbos pamokų, 
kai kalbu, rodos, bandau perkąst akmenį, 
išeisim iš savęs, virtusių kortų veidais, 
manekenais su gražiais drabužėliais, 
šitoj begalinėj konstrukcijoj, 
kortų namelio kieme 
pavedžiosim šuniuką, 
šitame lošime, 
šios apdulkėjusios taurės akivaizdoj, 
kurią iki dugno dalinamės, 
vis dar esu gyva, nemeluoju, 
net ir su svetimu veidu, 
prieš šį džiazinį intarpą, 
prieš šį išnykimą, prieš gaisrą, 
jaučiu, jog greit viskas susprogs, 
ten, kur, rodos, liko daugiausia irimo, 
ten, kur šitaip ilgu, 
mano žvilgsnis lėtai užrasoja 
(kiekvienas pro duris ateinantis žmogus, 
kiekvienas jų trinktelėjimas
yra tavo šukės)