Jona Jakiras, amžinas Charkovo technologinio studentas,
vėliau sušaudytas, apkaltinus teroristine
veikla, pritarė revoliucijai ir stojo išvien su liaudimi,
išvydęs apreiškimą: sapne jam pasirodė
pranašas Ezekielis su dujokauke nutrintoje šovininėje
ir, perdavęs sapno išgąsdintam Jonai
ugnies kalaviją, prisakė ginti
nuo smailianosių britų linijinių laivų smaragdinius
Odesos – šiaurės revoliucijos Jeruzalės – vandenis.

Jona, iki tol menkai išmanęs karybą,
paklausė pranašo: gerai, bet kaip aš visa tai pajėgsiu?
Kaip man pasitikti priešą, kai jis ims
pliekti laivų patrankomis
į uosto sandėlius ir viešnamius?
Tyra širdimi, – atsakė jam pranašas, –
Tyra širdimi ir ugniniu kalaviju.
Dar gali pasisamdyti kinų.
Matai, kiek jų bastosi pakrantėje be darbo.

Nubudęs Jona išties subūrė
kinų internacionalistų batalioną
ir išėjo į savo kryžiaus žygį
su kulkosvaidžiu ant peties ir Viešpaties pelenais širdyje.

Galime tik spėlioti, ko būta daugiau tuose
jo santykiuose su kinais – meilės ar kriminalo.
Galbūt revoliucijos estetikos esmė – būtent nuosekliai,
atkakliai tikėti savo regėjimais. Kitaip
kyla pavojus paklysti braidant po nakties potvynių pieną,
prarasti kanalus, per kuriuos bendrauji su kankiniais.

Paskui išeidami į šiaurę pro miesto vartus,
kuriuos jiems teko ginti, braudamiesi
per griovas ir pelkes – ko jie labiausiai
gailėjosi? Praradęs tikėjimą Jona,
kuriam persekiojantys balsai siūlė
grobti šarvuotus traukinius ir prikelti
paskui save kritusiuosius – kaulai prie kaulų,
ir gauja kinų, apskritai nelabai supratusių,
su kuo kariauja, jau nekalbant – dėl ko.

Galime spėti, kad dienomis jie sekė paskui
oro drakonus, alsavusius virš jų
siera ir garvežių anglimi,
kad naktimis jie skaitė žvaigždėlapį
ir stebėjo, kaip meteoritai krenta
į jūrą, skambiai atsidauždami į sąjungininkų
laivų bortus.

Galbūt labiausiai nusivilia
tie, kurie mėgina
sutvarkyti aplinkinę erdvę,
papildydami ją savąja. Praeidami
per priešinimosi ir nesupratimo ugnį, mes
apsvylame plaukus, žvelgdami į akis
visur tvyrančiam teisėtam nusivylimui.

Kad ir kur eitum, kad ir kur link
žygiuotum, nukrypdamas nuo karo
žemėlapiuose tau pažymėtų maršrutų,
kad ir kaip stengtumeisi pergudrauti mokytus
keltininkus, bet, Jona, išmintis – tai, kad
visus mus anksčiau ar vėliau išmeta į krantą,
kur mūsų seniai laukia,
džiaugdamiesi ir nekantraudami,
visi tie, kurie mylės mus iki mirties,
visi tie, kurie tą mirtį
nepermaldaujamai artins.

 

Iš ukrainiečių kalbos vertė Vytas Dekšnys