Mūsų mylima kramtomoji guma vėl bus madinga. Arba nemadinga. Tačiau ją išleidžia vėl – ačiū ir už tai. Naujasis „Tvin Pyksas“ – ak, labai kieta ir visiškai nesuprantama. Belieka išsiaiškinti, ar tik dėl to kieta, kad nesuprantama?

O kodėl nesuprantama – kaip tik suprantama. Pirmiausia, Davidas Lynchas daug sykių leido suprasti, kodėl jis kadaise paliko „Tvin Pyksą“. Jam nesinorėjo atskleisti, kas nužudė Lorą Palmer ir tiksliai atsakinėti į užduodamus klausimus; tada prodiuseriai privertė paklusti, tada režisierius dingo ir sugrįžo tik į paskutinę seriją, kad atkeršytų nuosavam vaikui. Dabar D. Lynchas turi galimybę peržaisti seną partiją ir priversti suabejoti ne tik žmogžudžiu, bet ir Loros mirties faktu. („Aš mirusi, bet vis dėlto gyva“, – praneša ji pati agentui Kuperiui.) Antra, dabartinis „Tvin Pyksas“, anot autoriaus, ne serialas, o filmas, dėl patogumo supjaustytas į 18 serijų. Laukti iš jo aiškumo pačioje pradžioje mažų mažiausia leng­vabūdiška. Ir netgi įprasto kino mastais – ankstoka.

D. Lynchas ir toliau pasakojimą veržia jūriniais mazgais negailėdamas nei fanų, nei tuo labiau neofitų. Bet kitaip ir būti negali.

Apie ką gi galima būtų ginčytis jau dabar?

Apie tai, kad sugrįžimas nėra nei mėginimas uždirbti, nei spekuliacija kultinio originalo statusu, nei kompromisas. D. Lynchas dirba be kompromisų kaip niekad. Prieš mus – eksperimentinis kinas, kurio vizualinis paprastumas ir taupumas apgaulingas. Režisierius toliau riša mazgus. Neverta piktintis ar gailėtis dėl reitingų, kurie debesų tikrai nesieks. Kitaip ir būti negali. Milijonai, apmirę iš siaubo, vėl pasiruošę stebėti miestelį su vyšnių pyragais ir spurgomis, kuriame įsiveisė maniakas ir užmušė vietinę grožio karalienę. Tačiau įeiti į Juodąją Ložę ir tenai ilgam „pakibti“ sutiktų tik vienetai.

Dabar prisiminkim, kad agentas Kuperis tenai praleido 25 metus. Medituodamas zigzaginius grindų ornamentus ir raudonas užuolaidas, kalbėdamasis su mirusiomis ir gyvomis sielomis, o drauge, kaip išaiškėja, ir su elektriniais protingais medžiais. Į aną seną „Tvin Pyksą“ jis atvykdavo iš realaus racionalaus pasaulio. Į naująjį jis įkrenta iš paslaptingojo mat­mens, išrasto paties D. Lyncho. Ar verta stebėtis, kad aplink viskas taip keista?

Kyle’as MacLachlanas, per pastarąjį amžiaus ketvirtį nesuvaidinęs nė vieno tokio pat reikšmingo vaidmens, užburia vėl. Tiesiog akių neatplėši.

Susitikimas su bet kuriuo senu pažįstamu traumuoja ir pakyli vienu metu; jų čionai daug: Šelė ir Džeimsas, Benas ir Džeris, Palmerių pora, Liusi, Endis ir Hokas (šerifas Trumanas išėjo pažvejoti). Tačiau kam kiekvienas iš jų reikalingas naujame seriale, kurio geografija gerokai praplėsta (Niujorkas, Pietų Dakota, Las Vegasas), kol kas pasakyti neįmanoma: ar jie gaus naują funkciją ir tam tikro svarbumo vaidmenį? Išimtimi kol kas lieka vienintelis – tiesą sakant, pats Kuperis. Ir K. MacLach­lanas, per pastarąjį amžiaus ketvirtį nesuvaidinęs nė vieno tokio pat reikšmingo vaidmens, užburia vėl. Tiesiog akių neatplėši... O juk dabar Kuperių filme netgi du, geras ir blogas. Be to, į tą infernalųjį doppelgänger (romantizmo epochos literatūroje – tamsioji asmens pusė, angelo sargo antitezė, – vert. past.) žiūri ne tik baimingai, bet ir instinktyviai, priverstinai švelniai, o į „pakibusį“ su Loros Palmer vaiduokliu realųjį Kuperį – atvirkščiai, įtariai. Prisimenu žodžius, režisieriaus pasakytus apie ankstesnę savo „Paprastą istoriją“ (kuri nebuvo tokia jau paprasta): „Gėris gali būti toks pats paslaptingas, kaip ir Blogis.“

Kas antras seno „Tvin Pykso“ mėgėjas dūsauja: „Lyg ir klasiška, bet kažin ko svarbaus trūksta.“ Tam tikru momentu jis suvokia, kad trūksta to „Tvin Pykso“, su kuriuo jis išaugo. O šitas – visai kitoks. Sumaišyti juos vieną su kitu taip pat kvaila ir pavojinga, kaip sumaišyti Kuperį su jo bloguoju antrininku. Visi sutapimai, kurių ne taip jau ir daug, aiškiai atsitiktiniai. Nors ir čia yra merginos, bibliotekininkės Rutos, nužudymo tyrimas: ją atrado nuosavame bute. Tiksliau, rado jos nupjautą galvą šalia kito begalvio žmogaus kūno.

Kur dingo ta galva ir tas kūnas? Kur išgaravęs Kuperis? Ir iš kur tuščiame stiklo kube, kuris pastatytas Niujorko superslaptame stebėjimo kambaryje, atsiranda nepaaiškinamos būtybės? Atrodo, apie tai klausti yra taip pat prasminga, kaip ir aiškintis, kur prapuolė nuogos antikinės skulptūros, pastatytos Ložėje, rankos. Gal ji niekad ir neturėjo rankų?

Nesakyčiau, kad D. Lynchas tyčiojasi. Jis rimtai tyrinėja tuštumos estetiką ir metafiziką; nebuvimas jį intriguoja labiau nei buvimas. Transcendentinės meditacijos adeptui tai visai logiška. O mes, žvelgdami į D. Lyncho atvertas juodąsias skyles, jaučiame lengvą galvos svaigimą ir, klausydamiesi naujos blondinės iš kažkieno sapno (grupės „Chromatic-Shadow“ daina), laukiam, kada pakils raudona uždanga.

 

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė

Snob, 2017-05-26