Aurelija Auškalnytė. (Ne)mirštanti Europa

Šiaurės Afrikoje, mažame berberų kaimelyje, jaunas vyras, skaitąs Spinozą ir „Vakarų saulėlydį“, po visos dienos pokalbių įsidrąsina paklausti: „Ar tiesa, ką jie sako, kad žmonės Europoje žudosi dėl to, jog turi per daug pinigų?“

„Kraujyje“

Grįžusi namo, po savaitės nyru į „Scanoramą“ ir įsivaizduoju tą vyrą, sėdintį šalia ir po kiekvieno filmo pasitvirtinantį visus mitus apie Europą, kokius tik jam įkalė į galvą. Įsivaizduoju jį, žiūrintį kurį nors iš tų šiuolaikinių estetiškų-realistiškų filmų apie Europos jaunimą, pavyzdžiui, danišką „Kraujyje“ (rež. Rasmusas Heisterbergas). Neapsigaukite dėl grubaus pavadinimo – taiklesnis būtų „Pusiau medicininiame spirite, pusiau girtose ašarose, pusiau vakarėlyje, pusiau norint išeiti iš vakarėlio, pusiau gailintis, kad praleidai kitą vakarėlį, pusiau depresija, pusiau susimušiau, pusiau reikėtų daryti ką nors prasmingesnio, pusiau tiek to, pusiau kitą rytą, pusiau neišėjo“. Žinoma, turtingo ir nelaimingo „nors viskas lyg ir gerai klojasi, bet gal tiesiog per daug tų vakarėlių“ jaunimo problema yra opi ir aktuali Europoje. Tačiau ką su ta tema veikia toks filmas kaip „Kraujyje“? Viso labo kuria pseudoempatišką ir instagramišką vaizdelį, užtvirtinantį ar net ir kuriantį tuščiavidurio Europos jaunuolio tapatybę. Sorry, aš nesutinku tokių tuščiavidurių žmonių realybėje. Tai mano akis ar kino akis prastai fokusuoja?

„Savaitė ir viena diena“

Panaši estetika vyrauja šiek tiek rimtesnio kalibro filmuose apie vidutinio amžiaus europiečius. Įsivaizduojant šią filmų grupę, iškart atmintyje iškyla prislopinti garsai, kai veikėjai, ką tik išėję iš tvarkingų virtuvių su vaisių pintinėm ant stalo, tyli važiuodami savo komfortiškuose automobiliuose. Ir tam tikru momentu jie pratrūksta, prispirti kažin kokių bėdų, mirčių, ligų, išdavysčių, bet tik trumpam, tik laikinai bandydami išsiveržti iš idealiai civilizuotų savo gyvenimų. Pastaruosius kelerius metus kas trečiame „Scanoramos“ / „Kino pavasario“ filme šie vidutinio amžiaus europiečiai pirmą kartą pabando užsirūkyti žolės. „Savaitė ir viena diena“ (rež. Asaphas Polonsky) veiksmas praktiškai ir sukasi aplink vieną maišelį medicininės marihuanos, kuri tėvams padeda susitvarkyti su sūnaus netektimi taip sėkmingai, kad ir žiūrovai iš filmo išeina gerai nusiteikę. Apsirūkiusius personažus stebėti visada labai smagu – tai praktiškai vienintelis ir man vis dar juokingas, niekaip neatsibostantis leit­motyvas (nes tokie filmai kaip „Sveiki atvykę į Norvegiją“ (rež. Rune Denstadas Langlo) man tikrai nėra juokingi). Tai, kad „Savaitė“ nėra slogus filmas, turbūt būtų jos privalumas daugelio akimis. Tuo labiau kad filme išties pilna žavių „pratrūkimo“ scenų. Štai motina nueina pas odontologą ir ten jai daromos dantų rentgeno nuotraukos – ją pražiodo ir palieka kabinete vieną, praeina keletas sekundžių, grįžta seselė, pasikrapšto burnoj ir vėl išeina, dar kartelį... O motina vis bando tarpuose nusivalyti ašarą, trykštančią iš akies. Neseniai skaičiau straipsnį, kad žmonės masiškai verkia lėktuvuose. Tai turbūt panaši civilizacijos pauzė, per kurią prasiveržia ilgai slopinta neviltis.

„Ateitis“

O štai „Ateityje“ (rež. Mia Hansen-Løve) pagrindinė veikėja, filosofijos dėstytoja, parūkiusi žolės, nėra jos paveikiama. Lygiai taip beveik nepaveikiama ir darbinių nesėkmių ar skyrybų. Jai tik apmaudu, kad niekšas su savimi išsinešė geriausias knygas: Leviną, Buberį, dar kažką, o Schopenhauerio nerado, bet vėliau ateis pasiimti. Snobiška? Taip. Dar pridėkime vis iškylančias senas prancūziškas kovas tarp buržuazijos ir anarchistiško jaunimo, pasikeitusias tik tuo, kad pagrindinės veikėjos jos neišmuša iš vėžių. Apskritai niekas nekelia jai sumaišties. Ir neprimeta jokių gyvenimo taisyklių. Jos ateitis yra šviesiausia iš visų personažų visų laikų „Scanoramos“ filmuose. Jos ateitis yra tai, ko siekia žmogaus teisių judėjimas, ji yra individualistinės kultūros pergalė. Ateitis, į kurią dar neseniai Europa tikėjo einanti. Laisvė būti bet kuo. Neblogai, ar ne?

Neblogai, taip neblogai, kad siaubingai nuobodu. Ir tuomet aš klausiu: kodėl „Scanoramos“ retrospektyvoje galima draskytis su Andrzejumi Żuławs­kiu arba kliedėti Larso von Triero naktyje, o dabartis – vis tie tvarkingi filmai su tvarkingomis istorijomis? Kažko gaivesnio tenka ieškoti ten, kur yra netvarkos, neproporcingumo, neracionalumo, neestetikos ar tiesiog seno gero siurrealizmo.

„Įdegis“

Vieną įdomią alternatyvią versiją pasiūlo „Įdegis“ (rež. Argyris Papadimitropoulas), savaip interpretuojantis tą patį tuščiavidurio Europos jaunuolio mitą. Šįkart veiksmas vyksta Graikijoje, saloje, gyvenančioje dvigubą gyvenimą – žiemą tradicinė nykuma, senių reumatizmas, vasarą – turistai nudistai ir laukiniai vakarėliai, laikinai transformuojantys ir vietinių gyvenimą. Filmo centre – atvykęs daktaras, tipinis vidutinio amžiaus nevykėlis, kitaip tariant, vienas iš mūsų, normalių žmonių būrio. Naiviai vildamasis, jis pri­ima demonst­ratyviai lėkštus jaunuolius į savo kabinetą ir į savo gyvenimą, o jie priima jį tik tol, kol jis sėkmingai atlieka klouno vaidmenį. Tačiau daktaras nenori būti pamestas po vaidinimo, jis kankinasi, beje, ganėtinai sunkiai ir neestetiškai. O varge, kodėl jis nesusipranta, – rypuoja žiūrovas beveik visą filmą. Beveik! Nes ateina momentas, kai supratimo laikas baigiasi. Susiprasti, vadinasi, iki galo žaisti tuščiavidurių taisyklėmis. Daktaras žino geriau – jis imasi keršto. Ir jeigu tas kerštas yra kažkoks košmariškai grubus, psichopatinis, tai jis yra ir katarsinis. Viena vertus, tai reiškia, kad perlipamos filmo žanro žaidimo taisyklės, kas savaime išvaduoja, kita vertus, daktaras puola visai ne konkrečią merginą, o kažką, ko mes visi nekenčiam – tai, kas nesuvaldomai vilioja ir kelia geismą, nors pričiupęs matai, kad tai – niekas. Kalėdinių dovanų dėžutės prekybos centre po plastikine eglute. Šiaip ar taip, daktaro gyvenimas čia ir baigiasi.

„Ornitologas“

Kitą galingą dabarties alternatyvą įneša „Ornitologas“ (rež. João Pedro Rodriguesas). Jeigu visi „Scanoramos“ filmai simboliškai kažką sako apie Europą ir europiečius ir jeigu galima pasirinkti, kuriuo atsakymu tikėti ir į kurią tapatybę kabintis, aš kabinuosi į „Ornitologą“. Šis filmas pasakoja siurrealistinę istoriją apie Portugalijos miškuose paklydusį Ferdinandą, kuris, susidurdamas su skirtingais išbandymais, tampa savotišku Antanu Paduviečiu (svarbiausiu Portugalijos šventuoju). Gili klasikinė estetika, žongliravimas perspektyvomis (Ferdinandas stebi paukščius, paukščiai stebi Ferdinandą, o kažkas Kitas stebi paukščius ir Ferdinandą), simboliai ir nutrūktgalviški žaidimai su šv. Antano istorijos leitmotyvais. Režisieriui šis filmas ypač asmeniškas, jis net įkalba prancūzų aktoriaus Paulo Hamy’o, vaidinančio Ferdinandą, portugališkus žodžius, o transformacijoms įpusėjus Hamy’o veidas pavirsta Rodrigueso veidu. „Ornitologas“ išsiskiria dėl daugybės dalykų: gerai integruoto, vakarietiškai laisvo (bet nepaviršutiniško) seksualumo, skirtingų istorijos sluoksnių ir švenčiausiojo išganymo intelektualiniu paradoksu. Galų gale filmas nevengia spręsti net Ferdinando santykio su jo išmaniuoju telefonu. Svarbus, absoliučiai kanoninis yra ir Ferdinando susidūrimas su kinėmis, nuklydusiomis nuo Santjago de Kompostelos kelio. Scenose su šiomis savotiškomis turistėmis kakofoniškai maišosi lėkščiausia realybė ir mitas (panaši kakofonija ir paskutiniame Żuławskio filme „Kosmosas“). Tai yra netvarka ir chaosas, nerealybė, kuri pagaliau pažadina iš europinio snūdžio. Matyt, dėl to paties chaoso „Ornitologas“ gan skeptiškai priimamas kino kritikų. Man tai turbūt vienintelis „Scanoramos“ filmas, kurį žiūrėdama nė karto ironiškai nevarčiau akių.

„Pašvęstųjų žemė“

Visos likusios festivalio alternatyvos, kurias pavyko pamatyti, buvo arba paremtos praeities vaizdavimu, kai Europa turėjo tikrų problemų, arba Europos pašaliais (Sarajevas!), arba iš esmės neeuropiniu kinu. Laimei ar nelaimei, europinio kino festivalyje neeuropinio kino gali rasti su kaupu (ir aš net nekalbėsiu apie atskirą programą, skirtą Irano kinui). Būtent Rytų dvelksmas grąžino į „Vingio“ sales seną gerą dvasingumą. Per „Pašvęstųjų žemės“ (rež. Pieteris-Janas De Pue) seansą garbingesnio amžiaus žiūrovės šalia manęs kas penkias minutes gailiai suaimanuodavo, nes tai vaikai skerdžia gyvulį, tai laksto aplink su ginklais, tai kažkur sprogsta bomba, tai berniukas prašo šešiametės mergaitės rankos. Visi likusieji aimanavome kas šešias minutes, nes vėlavo subtitrai / dingo subtitrai / ne tie subtit­rai. Seansui įpusėjus staiga nurimau. Jeigu jau galima atleisti subtit­ravimo klaidas, tai būtent šiam miksuotam filmui, kuriam dar šiek tiek chaoso nepakenks. Dokumentika čia kaitaliojasi su patetiškai pasakojamos legendos elementais, o amerikiečių kariai savo bazėje žaidžia žaidimus, kurių neturi laiko žaisti sulaukėję vaikai vidury skurdo dykumos. Bachas skamba šalia White Knight „Orgasm – No Time – The End“ (tik pasiklausykit, kokia tai muzika), beveik viską išlygina į visas puses išsikeroję „Pink Floyd“. Muzika išlaisvina iš rimties gniaužtų ir bandymų suvokti pasaulio būklę.

„Liudviko XIV mirtis“

Į rimties gniaužtus sugrąžina mirtis, „Liudviko XIV mirtis“ (rež. Albert’as Serra). Šis filmas gali tau daug pasakyti, net jei nieko neišmanai apie istoriją ir tau neaišku, kodėl būtent Liudviką reikia taip iškilmingai marinti ir taip absurdiškai bandyti atšaukti jo laikinumą. Šis filmas gali tau daug pasakyti, net jei nieko nežinai apie Liudviką vaidinantį Jeaną-Pierre’ą Léaud, nes niekada nežiūrėjai François Truffaut ar apskritai „Naujosios bangos“ ir tau galvos nesprogdina faktas, kad štai aktorius, kuris dar vaikystėje tapo kino ikona, dabar yra senas ir miršta. Ir daro tai meistriškai. Mano apsiblaususi sąmonė praktiškai ėmė kliedėti ir matyti jo veide kitus veidus, lygiai taip pat susiraukšlėjusius, agoniškai tylinčius ir neberyjančius maisto, sučepsinčius lūpomis ir netikėtai perveriančius tave tokiu žvilgsniu, kad tik Mozartui ir skambėti iš padebesių. O juk realiai tiesiog vyko pirmoji filmavimo diena, antroji filmavimo diena, trečioji filmavimo diena, paskutinė filmavimo diena. Kūrybinė grupė keliavo per visas banalias filmo kūrimo stadijas. Tik tam, kad sėdėtum kino salėje ir budėtum prie Liudviko XIV kaip prie savo artimo.

„Ir kaip Europa gali vis toliau gyvuoti, jeigu taip dažnai miršta?“ – nuskamba filme „Mirtis Sarajave“ (rež. Danisas Tanovićius). Šiais metais ir vėl (ne)mirė. Kitais metais pasistengs padaryti geriau*.

 

*„Liudviko XIV mirtis“ baigiasi jo gydytojo žodžiais iškart po Liudviko mirties (ir jo žarnų ištraukimo): „Kitą kartą padarysim geriau.“