Kas atsitinka piligrimystei sekuliariame amžiuje? Religinei kelionei į šventą vietą, kur šis pasaulis susitinka su anapusybe? Piligrimystė išsigimsta į turizmą. Kapitalistinė industrija absorbuoja vieną iš pamatinių religinių aktų kaip primityvių įspūdžių bombarduojamas atostogas. Ideologija dirba savo darbą ir svajotoją paverčia biuro planktonu ar startuolio moliusku – išstumia jį į šventinę kelionę, kad grįžęs būtų efektyvesnis darbe ir užmirštų sekmadieniais lūkuriuojančią savižudybę.

Lauryno Bareišos filmas „Piligrimai“ yra bandymas surinkti ir pavaizduoti paskutinius dvasinės kelionės sak­ralumo trupinius postmoderniame amžiuje. Kas tie trupiniai? Artimas žmogus. „Piligrimų“ kontekste – Matas. Žiauriai nužudytas jaunuolis, filmo protagonistų artimasis – Indrės (akt. Gabija Bargailaitė) vaikinas ir Pauliaus (akt. Giedrius Kiela) brolis.

 

„Piligrimai“

 

Žiūrovas iš filmo aprašymo ir plakato gali susidaryti įspūdį, kad „Piligrimai“ – tai kriminalinis detektyvas. Tačiau įspūdis būtų klaidinantis. Filmas nuo pat pradžios daužo bet kokius tradicinės kriminalo estetikos nuogąstavimus. Jau pirmose filmo scenose sužinome visas detales apie nusikaltimą, nusikaltėlį, auką. Žvelgiant iš klasikinio naratyvo pozicijų netgi galima teigti, kad L. Bareišos debiutinis filmas yra antidetektyvas.

Teismo nuosprendis čia buvo žiaurus ir teisingas – iki gyvos galvos. Bet visiems liudininkams aplinkinis gyvenimas ramiai tęsiasi. Išskyrus Indrę ir Paulių. Labai artimo žmogaus netektis jiems neleidžia grįžti į normalią būseną, išplėštas gyvenimo kąsnis savaime neužgyja.

Indrei ir Pauliui tenka pradėti piligriminę kelionę po rūsius, bagažines, pakrantes, išgertuvių vietas. Vietas, kuriose Matas buvo mušamas, prievartaujamas, žudomas. Jie keliauja tam, kad galėtų suvokti savo netektį, rasti santykį, kuris paleistų iš praeities gniaužtų. Per indukciją – paskirų detalių susiejimą į rišlią visumą – filmo pagrindiniai veikėjai bando išartikuliuoti, kodėl vis dėlto taip atsitiko.

Panašūs pasakojimai dažnai suponuoja tiktai vieną teisingą raktą į savivoką. Tokiu primityvumu „Piligrimu“ neapkaltinsi – kiekviena scena, kiekvienas susitikimas subtiliai įsipina į pagrindinių veikėjų patirties tinklą. Kiek­viena kelionės stotelė yra būtina, savaip prisidedanti prie gilesnio tragedijos suvokimo. Privalai į tai, kas atsitiko, pažiūrėti savo akimis – tada suprasi.

Filme adekvačiai rekonstruotas centrinės Lietuvos – Kauno ir jo priemiesčių – žmonių mentalitetas. Mane visada stebino, kaip stipriai gali skirtis žmonių mąstymas nuvažiavus vos 100 kilometrų nuo sostinės. Pamenu, kadaise teko nakvoti pas pažįstamus Slabodkėje (ofi­cialiai – Vilijampolėje). Vakarojant šeimininkė įprastu tonu perspėjo mus, vilniečius, kad geriau neitume į lauką – vakar konteineryje buvo rasta nukirsta žmogaus galva... Vilniuje smurtaujama pompastiškiau: kai penki bedančiai portugalai atima daiktus, palieka bent kelias cigaretes pakelyje – jaukiai kelionei namo.

Nors Karmėlavos miestelis reprezentuojamas filme vien neigiamai, kaip ką tik nuo vogtų automobilių vežimo į padėvėtų drabužių verslą persiorientavusių žmonių sankaupa, pati provincijos atidengimo tendencija yra itin sveikintina.

Jau daug metų vykstantis Vilniaus garbinimas (Šiaurės Jeruzalė ir Šiaurės Atėnai, Pietų Stokholmas, Vakarų Taškentas) liejasi per kraštus. Vilnius yra puikus miestas, bet laikas prisiminti ir kitas Lietuvos gyvenvietes. Ne tik kaip neaiškų, alkoholio pritvinkusį foną, bet ir kaip erdvę, kurioje gali vykti ir net vyksta visavertis gyvenimas. „Piligrimai“ yra ne tik apgalvotas, aukštos meninės kokybės kinematografinis kūrinys. Filmas tarsi tampa kintančio Lietuvos kultūrinio lauko simboliu. Nuo seno mūsų kultūros avangardas buvo teatras. Peržvelgus kelerių metų repertuarą ir madą statyti techniškai tvarkingus, bet neišjaustus ir pasaulėžiūriškai nebrandžius spektaklius, formuojasi nuojauta, kad greitai kultūros deglą perims kitos meninės disciplinos atstovai. Manau, tai bus arba šiuolaikinio meno lauke dirbantys kūrėjai, arba jaunieji Lietuvos kino režisieriai. Pamatysime.

 

Edgaras Bolšakovas – VU filosofijos fakulteto doktorantas, tinklalaidės „Laiko fragmentai“ autorius.