Jūratė Visockaitė. NNM – visų laikų geriausias

Jau kadaise kažkur esu rašiusi, bet pasikartosiu: turiu asmeninę istoriją, surištą su filmu „Niekas nenorėjo mirti" (1965 m.). (Ją, manau, turi daug kas iš mūsų.) Pasirodžius filmui visa šeima ėjome jo žiūrėti į kino teatrą „Lietuva". B. Babkauskui ištarus „Nusišikt man ant tamstos šautuvo, jeigu po teisybei pasakius..." –­ žmonių jūra salėje suošė-subangavo... Tuomet man, vaikui, tai padarė didžiausią įspūdį.

Vėliau, laikydama abitūros egzaminus, puoliau skaityti viską, kas parašyta apie šitą V. Žalakevičiaus filmą, kompiliavau auksines mintis, sukau galvą pati ir kūriau reikiamą skaičių puslapių rusų kalba – sugalvojau mat stoti į VGIKą Maskvoje, o tam, kad tave prileistų prie egzaminų, reikėjo iš anksto pademonstruoti bent embrioninį kritinį mąstymą raštu. Filmas mane prileido ir įleido.

Dar vėliau teko laimė ir nelaimė žiūrėti daugybę lietuviškų filmų. Tačiau NNM visada buvo ir iki šiol liko universalia liniuote: jei tik ją prisiminsi ir pridėsi jos ryškų atskaitos tašką prie naujo opuso, išsyk pasimatys, kas yra kas. Net ir dabar, praėjus beveik 50 metų.

Pastarosios Nepriklausomybės pradžioje, tautiškumui įsielektrinus, kai kas net iš mano gerbiamų kolegų NNM bandė nulinčiuoti: baisu, kas gi tame išgirtame filme paversti herojais – stribai ar partizanai?! Jeigu tie, o ne anie, tai... ieškokim filme blusų, braukim jį iš klasikos fondų, „dėkim ant lentynos"! 1996 m. tyliai, be orkestrų numirė autorius.

Šiandien, 2014-aisiais, filmas suskaitmenintas. (Įdomu būtų smulkiau sužinoti, kaip vyksta tas procesas, kiek jis kainuoja.) Dabar filmą galima rodyti išlikusiuose Lietuvos kino teatruose. Vilniaus „Skalvija", šaunuolė, jau išskyrė jam du seansus su įžanginiu žodžiu. Salė nelūžo nuo žiūrovų, bet reikėtų nenusileisti – vis tiek kiekviena proga demonstruoti (laukiant kitų suskaitmenintų senų filmų) paskelbus, na, kokius studentiškus seansus už 5 litus. Ideologiškai, kaip dabar jau suvokiame, jaunimo pasaulėžiūrai jis nepakenktų, be to, kas gi kam iš viso gali pakenkti po „Redirected/Už Lietuvą"?

Kritikė R. Paukštytė prieš premjerinį seansą (kovo 9 d.) kalbėjo apie V. Žalakevičiaus filmo ambivalentiškumą (bet lyg ir gerąja, meninės gilumos prasme), apie vėliau pastatytus A. Grikevičiaus ir A. Dausos „Jausmus" (1968 m.), kurie „jau nieko nebijojo", apie pokarį sugebėjo kalbėti daug atviriau, stipriau. Taip, „Jausmai" dabar – mūsų oficialus etaloninis filmas. Bet prisiminkim: jam pasirodžius jis buvo „nuskriaustas", nepriimtas į visos TSRS ekranus, o ir pas mus „pridarytas" ir ne itin mėgtas nesubtilių, nejausmingų žiūrovų. Tik vėliau pradėjęs garsėti kaip disidentinis.

Staiga pagalvojau: o jeigu ir NNM būtų tuomet, chruščioviniais 1965-aisiais, nepasisekę, jei jis būtų užšokęs Maskvoje ant griežtesnio cenzoriaus, jei Maskva pati nebūtų užkaifavusi nuo naujojo Pabaltijo vesterno ir fantastiškų aktorių? Juk cenzūruojamų vietų filme –­­ gausybė, jos plika akimi ir dabar atpažįstamos. Tai visas genialus D. Banionio, aneksuoto miškinio / tarybinio pirmininko vaidmuo; švelni L. Noreikos –­ miškinių vado Aitvaro –­­ šypsena ir jo herojinė frazė mirštant „Tu nežinai, kaip skauda..."; ubagiškas milicijos rekvizitas ir jos gynybinė galia; nepajudinamas medinis rūpintojėlis pakelyje; gražios ir tragiškos lietuvių liaudies dainos – nuo jų čia stingsta širdis; visiems suprantami kaimiečių nutylėjimai: „Taigi patys žinote, kodėl..." Manau, filmas, pasirodęs dešimtmečiu anksčiau ar vėliau, būtų tikrai „paguldytas ant lentynos". Na, o vėliau – vėliau istorikams ir kritikams būtų reikėję rasti kitokių žodžių jo dvilypumui įvertinti.

Gal pernelyg advokatauju? Tiesiog atidžiai peržiūrėjau „nupraustą" kopiją ir vėl patyriau jos švytėjimą. Pradedant nuo titruose surašytų pavardžių, kurios prasideda mažąja raide, ir baigiant įsigraužiančia A. Apanavičiaus muzika ir nuvažiuojančiu studebekeriu, kurį traukia arkliai ir kurio kėbule stovi išlikę vyrai. Filmas ir šiandien, išgreitėjusiame amžiuje, itin greitas, nes tirštas veiksmo, prasmių, charakterių, kuriems suvokti nereikia jokių 3D akinių.

Griūnanti lakoniška įžanga su kiekvieno paeiliui brolio Lokio portretu įtraukia tave viens du ir praktiškai išlaiko tavo dėmesį ištisinės įtampos būsenoje – net lyrinėse scenose. (Ko gero, vienintelę abejonę šiandien sukėlė E. Šulgaitės Lokienė – pernelyg simbolizuota, pirčiupinė motina, bet toks buvo režisieriaus požiūris.) Be Banionio, savo aukštumas filmavimo aikštelėje pasiekė estas B. Oja (puikiai įgarsino A. Rosenas), R. Adomaitis, B. Babkauskas, V. Tomkus. („Aktorius neturi kartoti to, ką jis tarytum išmoko per repeticiją, – sakė režisierius, – tokį metodą, tokią klaidą aš vadinu pavėluotu filmavimu.")

Tramdomai filmo ekspresijai itin tiko nespalvotos kino juostos šviesa ir šešėliai. Atskirų kadrų plastika čia tiesiog vadovėlinė: štai įžangoje prie Tėvo, kurį užmušė, atbėga, klumpa ir lygiagrečiai ties juo gulasi tos pačios drobės marškiniais apsirengusi Motina; iš paskos bėgęs ir drebėjęs jaunėlis brolis nepuola artyn, jis suka ratą per smėlį aplink tėvus, kurie tuoj bus po žeme, o kamera apgaubia visus iš aukščiau...

Pabaigoje, deja, įdėsiu gerą valgomąjį šaukštą deguto. Operatorius Jonas Gricius, pasižiūrėjęs naują skaitmeninę filmo kopiją, liko ja labai nepatenkintas: „Darant tokią restauraciją, reikėtų vis dėlto pasikviesti ir šalia pasisodinti operatorių. Tai spausdinta iš negatyvo??? Filmas labai nušviesintas."

Ir tai matosi, net jei nesi tokio lygio operatorius – ypač pradžioje, kai rūsčią naktį keičia pernelyg akinantis rytas; tiesa, ir finaliniame mūšyje kažkaip sumažėjo balkšvo rūko, kuriame savi maišėsi su svetimais... Paskui kažkaip pripranti, susitaikai, pagalvoji, kad gal anksčiau tas per televiziją vis žiūrėtas ir žiūrinėtas nupilkėjęs filmas tave apgaudinėjo?..

Vis dėlto ne, gerbiamieji užsakovai, jeigu jau sugalvojote tokį švietėjišką projektą, tai būkite ateityje atidesni, nedarykite iš senų išpuoselėtų rankdarbių greito ir banalaus elektroninio glianco. Jo ir taip užtenka.

„Niekas nenorėjo mirti“

Draugai