Jūratė Visockaitė. „Taip ir ne“ su Šapru

Vyrukai, pasivadinę „Makchu Pikchu", po kiekvienos pusvalandinės serijos lygiais balsais nubanguoja: „Bėgam ten, kur lapai kužda / Meilė kaip mėnulis / Bėgam ten, kur po žvaigždėm / Ilsėsimės sugulę..." Lopšinė tikrai šauni ir gula kaip lengvas margarinas. Po keleto mėnesių ir daugybės pusvalandžių ji įsismelks į LRT televizijos žiūrovų smegenis: jie sužinos, kad meilė nepastovi kaip tas pilnėjantis ir dylantis dangaus šviesulys. Kad mūsų namuose šviečiantys ekranai turi va tokius užkulisius, kad šokių konkursai su J. Smoriginu ir a. a. V. Šapranausku buvo ir yra va tokio plokštumo. Galbūt scenaristai ateity net panūs išnaudoti „Šapro kortą" –­ negi jiems uždrausi rašyti, kas ant seilės užeina?

Nacionalinės televizijos serialo „Meilė kaip mėnulis" (rež. K. Jakštas) pirmos serijos įžangoje – apsidžiaugiau, visai nebloga – prie žiuri stalo choreografas Smoriginas jau ir buvo trumpam pasodintas, ir drauge su neurastenišku aktoriaus A. Kazanavičiaus herojumi prakalbintas. Tačiau iškart po to epizodo nustojama ieškoti bent minimalios autentikos, ima lietis margarinas – žiuri nariai su projekto direktorium (akt. M. Vildžiūnas) priešaky, vos pakilę nuo stalo, ima poruotis primityviausiu būdu. Ir varyti įprastą visose mūsų televizijose kapustniką. Bet kuris siužeto posūkis, juokingas ar liūdnas, tuoj pat įforminamas komiškai – filmavimo grupė tūsinasi, nesgi filmuoti reikia greitai, mechaniškai, negalvojant. Biškį turbūt gėda, todėl kas lieka – nuleiskime viską juokais.

Taip, žinau, kitaip ir būti negali su tais serialais. Bet vis dėlto tikėjausi. Juk mūsų kine netikėtai dygo ir išdygo tiek naujų raštingumo siekiančių režisierių. Juk galima buvo užsimoti ir bent stengtis pasiekti tarybinių „Giminių" (ne dešrelių) lygį. Juo labiau nacionalinėje televizijoje, kuri naujais metais lyg ir žada pradėti naują erą, lyg ir atsisako reklamos ir prašo didesnio valstybės finansavimo... Kam? Tokiam išplovimui? Ar neatsitiks ir čia kaip su tais rašytojais, kurie priespaudos metais slėpė rankraščius stalčiuose, o kai priespauda nukrito, pasirodė, kad tuose stalčiuose nieko ir nebuvo.

Iškart po šių pirmosios savaitės serijų laidoje „Stilius" (su gražiausių Lietuvoje kojų savininke V. Baubliene, regis, ir šį sezoną savo herojų gyvenimo stilių primygtinai siesiančią su valgiu – pasakyk, ką valgai, pasakysiu, kas esi!) išvydome ir paties serialo „Meilė kaip mėnulis" užkulisius. Jų akimirksnius, žinoma. „Mūsų vidus labiau ištreniruotas", –­ sako gražiai išblukęs V. Valašinas, stovėdamas šalia tokių pat teatro ir kino damų N. Lepeškaitės ir E. Žebertavičiūtės. „Mergina, lipanti per galvas, turi visiems perlipti per galvas", – teigia kitos aktorių kartos atstovė J. Zinkevičiūtė. „Buvo ir iki 16 dublių – tai nelabai gerai", –­­ šypsosi dailusis D. Mertinas. „Atėjau čia mokytis", – užtikrina K. Jakštas.

Manau, ir Jakštas, ir scenaristų grupė, ir improvizuojantys aktoriai, toliau sukantys tą 60 serijų opusą, galėtų labiau orientuotis į nuosavą patirtį ir autoportretus, į visai netolimą tragišką praeitį. Kam skanus tas meilių kisielius? Gal tuomet pavyktų nuolatinę klounadą, strakaliojimą nors kiek atmiešti kartėliu ir sarkazmu? Praskleisti nematomą mėnulio pusę. Žinoma, tam reikia kruvino darbo, savigarbos ir susivokimo.

Draugai